Priesakas krikštyti

Prancūzijos karalius šv. Liudvikas gimė 1215 m. Jis tapo karaliumi sulaukęs vienuolikos metų, dar valdant motinai, po to per keturias dešimtis karaliavimo metų buvo energingas ir visų gerbiamas valdovas. Šventojo Liudviko gyvenimas buvo toks maldingas ir kupinas pasiaukojimo, jog net laisvamanis Volteras pripažino jo kaip karaliaus, didvyrio ir žmogaus dorybių darną. Šis šventasis karalius mėgdavo pasirašyti „Liudvikas iš Puasi (Poissy)“: tai yra iš miesto, kur jis buvo pakrikštytas. Jis sakė: „Puasi man teko patirti didžiausią garbę gyvenime.“ Vienas dvariškis pabandė jį pataisyti: „Veikiausiai Jūsų didenybė suklydo, turbūt turėjote omenyje Reimso miestą.” Monarchas laikėsi savo nuomonės: „Tiesa, Reimse buvau pašventintas žemiškuoju karaliumi, tačiau Puasi tapau krikščionimi, ten aš įgijau teisę į sostą danguje.“

Visi galime pasakyti tą patį, nes visi esame pakrikštyti. Praėjusį sekmadienį gilinomės į Jėzaus įsakymus kaip meilės įrodymą. Šiandien apmąstome kitą Dievo meilės įrodymą – krikštą. Įžengęs į dangų Kristus užima deramą vietą, Tėvo dešinėje. Jei stengsimės gyventi pagal krikšto reikalavimus, mes taip pat būsime drauge su Jėzumi, nes krikštas suteikia teisę į dangų. Krikštu tampame Dievo gyvenimo dalininkais, įgyjame dvasinę galią tikėti, viltis ir mylėti.

Evangelistas Matas savo Evangeliją baigia iškilmingu siuntimu. Viešpats žvelgia į ateitį, jis nubrėžia Bažnyčios istorijos kontūrus. Prisikėlęs Viešpats iš dangaus rūpinasi savo mokiniais. Evangelija perteikia pasakojimą, galiojantį visiems laikams: mokiniai puola prieš Jėzų ant kelių, tačiau kai kurie iš jų dar abejoja. Mokiniai priblokšti Viešpaties didybės, jie garbina jį, tačiau vis dėlto yra abejojančių. Tikėjimas nėra paprastas veiksmas, jis pranoksta žmogaus galias. Nieko nuostabaus, kad žmogus abejoja, nors jam prieš akis, rodos, pateikiami visi įrodymai. Abejojantieji taip pat reikšmingi tikintiesiems. Abejojančiųjų priekaištai padeda tikintiesiems rūpestingai patikrinti tikėjimo turinį, tikėti ne aklai.

Pereidamas iš žemiškosios būties į dangiškąją, Jėzus taria didingus žodžius: „Man suteikta visa valdžia danguje ir žemėje.“ Žmogumi tapusiam Sūnui Tėvas suteikia visą galią ir pasidalija savo valdžia. Šis dalies turėjimas Dievo galioje žmogų Jėzų padaro kūrinijos Viešpačiu. Ši galia jam duota visiems laikams, niekas negali jos nuginčyti. Ši valdžia Viešpačiui nėra vien jo asmeninė šlovė, bet pirmiausia reiškia Dievo išganymo plano vykdymą. Jėzaus visagalybė nereiškia, jog jis viską daro vienas. Jis savo mokiniams paveda, deleguoja užduotį. Jėzaus mokiniai įvykdo visuotinę išganymo misiją, apie kurią bylojo jau Senojo Testamento pranašai.

Kaip minėjome, Jėzaus mokiniais pirmiausia tampama per krikštą. Mato evangelijoje prisikėlęs Viešpats pateikia Krikšto formulę, liepdamas krikštyti: „Vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios.“ Jėzaus mokiniu taip pat tampama laikantis Jėzaus mokymo. Išganymą nulemia tai, ką liepė Jėzus, o ne tai, ką žmonės linkę susigalvoti patys sau. Jėzaus žodis ir gyvenimo pavyzdys visiems laikams yra krikščioniškosios gyvensenos matas. Krikščionybė nėra abstrakti, uždara ar save reflektuojanti filosofija, ji rodo, kas turi būti nuveikta ar įvykdyta. Šio konkretaus, pragmatiško aspekto krikščionybei nedera prarasti, antraip ji taps ideologija. Jėzaus valia ir patvarkymu Bažnyčioje yra mokinių būrys, kuris ypatingu būdu stengiasi išlaikyti Jėzaus įpareigojimus neiškraipytus. Ganytojai nuo pat ankstyvosios Bažnyčios laikų rūpinasi bažnytinės disciplinos branduoliu.

Prisikėlusio ir dangun įžengusio Viešpaties žodis paguodžian­tis: „Aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos.“ Žengdamas į dangų Jėzus nenusisuka nuo pasaulio, jo ryšys tampa dar glaudesnis. Jis lieka su savo mokiniais per visas dienas ir visose vietose. Jėzaus žemiškojo gyvenimo laiko ir erdvės ribos praplečiamos. Bažnyčia niekuomet nežlugs ne todėl, kad ji gerai organizuota ar turi gerų vadovų, bet kad prisikėlęs Kristus nuolat yra su mumis.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2008-07.pdf