Pojūčių įtaka sielai

Kai kas iš jūsų turite mėlynas, lyg dangus, akis. Kitų akys tamsios. Tačiau akių spalva nėra svarbiausias dalykas. Svarbiausia, kad akys būtų sveikos. Jeigu užsimerkę pabandytume kokias dešimt minučių pavaikščioti po kambarį, pajustume, kaip sunku nieko neužkliudžius eiti. Akys – didelis turtas. Tačiau dėl nelaimingų atsitikimų ir ligų žmonės apanka. Aklieji gyvena visiškoje tamsoje, lyg tamsiausioje naktyje. Aklų žmonių gana daug yra Afrikos ir Azijos kraštuose, kur labai trūksta vaistų akims gydyti. Jiems stengiasi padėti misionieriai, vienuoliai ir vienuolės. Organizuoja apakusiesiems specialias mokyklas, kur jie dėka aklo prancūzo Luji Brailio 1829 m. išrasto aklųjų rašto išmoksta skaityti. Daugelis baigia ne tik vidurines mokyklas, bet ir universitetus. Taip jie nugali savo negalią, užsidirba sau duoną ir jaučiasi naudingi visuomenėje.

Jėzaus laikais Palestinoje buvo daug neregių. Vienas iš jų, vardu Bartimiejus, gyveno netoli Jericho. Toji vietovė buvo labai graži, netoliese savo vandenis plukdė Jordanas ir tyvuliavo Mirties jūra, augo palmės, figmedžiai ir kvapnios gėlės. Aklasis Bartimiejus viso šito nematė. Būdamas jaunas jis stengėsi nepasiduoti savo negaliai. Buvo sunku nematyti savo tėvų, draugų, gėlių, viso to grožio, apie kurį jam pasakodavo aplinkiniai. Anais laikais nebuvo mokyklų akliesiems ir jokio specialaus darbo, tinkančio aklojo rankoms. Bartimiejus negalėjo užsidirbti pragyvenimui. Kad nenumirtų badu, jis kryžkelėse prašė išmaldos iš praeivių. Gal svajojo apie praregėjimą, tačiau bėgo metai ir niekas jo gyvenime nesikeitė.

Vieną dieną jis išgirdo, jog Izraelyje atsirado kažkoks pranašas, kuris gydo neregius, raišus, kurčius. Žmonės kalbėjo, kad jis net mirusį Lozorių prikėlė. Viltis vėl atsirado Bartimiejaus širdyje. Jis pradėjo ieškoti progos, kaip susitikti su Jėzumi iš Nazareto. Kartą jam besėdint ir prašant išmaldos, pasigirdo triukšmas. Būrys žmonių artėjo link jo. Jis paklausė, kas artinasi. Ir jam buvo atsakyta, kad į jo pusę eina Jėzus. Tada Bartimiejus pradėjo garsiai šaukti: „Jėzau, Dovydo Sūnau, pasigailėk manęs!“ Jo šauksmas nepatiko žmonėms ir daugelis jį draudė, kad nutiltų, bet Bartimiejus dar garsiau šaukė: „Dovydo Sūnau, pasigailėk manęs!“ Jėzus jį išgirdęs paliepė žmonėms akląjį atvesti. Tada neregio paklausė: „Ko nori, kad tau padaryčiau?“ Neregys atsakė: „Rabuni, kad praregėčiau!“ Jėzus jam tarė: „Eik, tavo tikėjimas išgelbėjo tave.“ Ir aklasis praregėjo.

Dievas mums davė penkis pojūčius: regėjimą, klausą, lytėjimą, skonį ir uoslę. Visi jie yra didelė Dievo dovana. Jeigu neturėtume klausos, regėjimo ir nieko negalėtume paliesti, mūsų kūnas būtų panašus į tamsų namą be langų. Deja, pro namų langus galime pamatyti ir išgirsti ne tik gerus ir malonius dalykus. Kartais mūsų buveines pasiekia klaikūs riksmai, keiksmažodžiai, dūmai ir t. t. Panašiai galime kalbėti ir apie mūsų pojūčių įtaką sielai.

Regėjimas. Dėl šio nuostabaus Dievo kūrinio – akių mes galime skaityti Šventąjį Raštą, matyti, kam reikia kokios pagalbos. Tačiau į mūsų regėjimo lauką, kad ir netyčia, patenka nemažai nepadorių vaizdų iš kino filmų ar žurnalų, interneto puslapių, ir nesukontroliuota vaizduotė gali padaryti nemažai žalos mūsų sielai, į kurią liks pasėta pagundos sėkla.

Klausa. Jeigu būtume kurti, nesusikalbėtume nei su tėvais, nei su mokytojais, nei su draugais. Be klausos negalėtume klausytis nuostabios muzikos ar dainuoti. Tačiau ne visos dainos ir ne visos kalbos būna doros, gražios ir skaisčios. Net Šv. Raštas sako, jog tobulas yra tas, kas nenusideda liežuviu. Yra vaikų ir jaunimo, kurie apsimeta, jog negirdi tėvų prašymų. Yra suaugusiųjų, kurie niekada nepadės, nepagelbės, nors čia pat plėšikai muštų ar žudytų jų kaimyną, praeivį gatvėje. „Turite akis, ir nematote; turite ausis, ir negirdite?!“ (Mk 8, 18).

Lytėjimas. Kiek daug esame girdėję, kaip Jėzus paliesdamas išgydė žmones. Šis Jėzaus gerų darbų prisiminimas turi mus paskatinti uoliai daryti gerus darbus ir visomis išgalėmis vengti blogų.

Skonis. Geriausi skonio receptoriai yra vaikų, kad jie turėtų gerą apetitą ir sparčiai augtų. „Saugok tad liežuvį nuo pikto ir lūpas nuo apgaulės“ (Ps 34, 14); „Neapgalvoti žodžiai yra kaip kalavijo smūgiai“ (Pat 12, 18).

Brangieji, kai mes turime sveikas, reginčias akis, nesame kurti ar paralyžiuoti, kartais mums gali kilti keista mintis, jog neturime ko prašyti Jėzaus. Mums lyg visko užtenka. Esame kaip ir laimingi. Gal net apsieitume ir be Dievo. Štai čia, mano brangieji, ir yra padaroma viena didžiausių ir lemtingų mūsų gyvenimo klaidų. Užmirštame, jog ne vien duona žmogus gyvas, ne vien gyvybė išreiškia mūsų gyvenimo pilnatviškumą. Reikia galvoti ne tik apie fizinę, bet ir apie moralinę sveikatą. Galima turėti sveikas akis, tačiau nematyti savo artimųjų nelaimių ir prašymų. Galima turėti ausis ir negirdėti pagalbos šauksmų. Galima turėti rankas, bet tingėti dirbti. Tokio žmogaus ausys ir akys serga moraline prasme.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2015-09.pdf