Pašlovinimo valanda

Artėja Kristaus kančios minėjimo laikas. Sinoptinėse evangelijose Jėzaus kančia ir mirtis aprašoma vaizdingesnėmis detalėmis negu Evangelijoje pagal Joną. Jono sampratoje kančia, mirtis ir prisikėlimas sudaro vieną visumą, kurią evangelistas įvardija kaip „pašlovinimą”. Sūnus pašlovina Tėvą klusnumu iki mirties, o Tėvas Sūnų, jį prikeldamas iš numirusiųjų.

„Atėjo valanda”. Šiais iškilmingais žodžiais Jėzus atsako Andriejui ir Pilypui, perdavusiems graikų, norėjusių pamatyti Mokytoją, prašymą. Šie žmonės veikiausiai buvo neseniai priėmę judaizmą prozelitai. Jie matė, kaip Jėzus įžengė į Jeruzalę, lydimas entuziastingų minios šūksnių, sveikinusių jį kaip Izraelio karalių. Visai natūralus šių žmonių troškimas pamatyti Jėzų. Graikai čia atlieka panašų vaidmenį kaip Mato evangelijoje iš Rytų atkeliavę išminčiai. Anie atėjo į Jeruzalę pagarbinti gimusio žydų karaliaus. Išrinktosios tautos misija buvo paliudyti pasaulio tautoms vienintelį garbinimo vertą Dievą. Jėzus atėjo atsiliepdamas į šį žmonijos lūkestį. Evangelisto Jono aprašyti graikai taip pat mato iš visų kraštų susibūrusius žmones: „Štai visas pasaulis eina paskui jį”. Jėzus iškilmingai pareiškia, kad atėjo laikas įvykdyti Tėvo patikėtąją misiją.

Pilypas neskubėjo pranešti Mokytojui graikų pageidavimo. Pirmiausia pasidalijo mintimis su Andriejumi. Mokiniai atsiminė Jėzaus žodžius: „Aš esu siųstas tik pas pražuvusias Izraelio namų avis”. Kiti evangelistai, taip pat apaštalas Paulius įžvelgia aiškią seką laike: pirmiausia Dievo žinia atnešta žydams. Kadangi šie nepriėmė Jėzaus atneštosios naujienos, ji skelbiama pagonims. Štai tokio požiūrio santrauka: „Pirmiausia jums turėjo būti skelbiamas Dievo žodis; kadangi jūs jį atmetate ir patys laikote save nevertais amžinojo gyvenimo, tai mes kreipiamės į pagonis (Apd 13, 46). Jono evangelijos rašymo laikais Jėzaus žinia buvo seniai paskleista tarp pagonių. Tai, kad žydai atmetė Jėzų, nedavė pakankamo pagrindo suvokti, kodėl pagonys šaukiami į krikščionybę. Evangelistas Jonas žvelgia giliau. Kadangi Jėzus mirė ir prisikėlė dėl visų žmonių, todėl ir Kristaus žinia turi būti skelbiama visiems. Tai byloja palyginimas apie kviečio grūdą. Apmiręs grūdas duos „gausių vaisių”. Jėzus sako, kad po to, kai jis bus numarintas, palaidotas ir prikeltas, o per tai ir pašlovintas, – tada ateis gausių vaisių metas.

Evangelistas Jonas patalpina šį epizodą savo knygos centre. Šis skyrius yra tarsi slenkstis: jis užbaigia vieną Jono evangelijos dalį, kurioje aprašomi ženklai ir stebuklai. Antroje evangelijos dalyje ženklai tampa tikrove. Jėzus, išaukštintas ant kryžiaus, išlieja žmonėms Dvasios dovaną. Šią pervartą ženklina Jėzaus pareiškimas, kad išmušė ta valanda, apie kurią Evangelijos pradžioje, prieš padarydamas pirmąjį stebuklą Kanoje, jis sakė savo Motinai: „Dar neatėjo mano valanda”. Kanoje Jėzus padarė stebuklų pradžią, tačiau tai dar nebuvo Žmogaus Sūnaus pašlovinimo metas. Jėzaus šlovė glūdi ne stebukluose – jie tėra tik ženklai.

Jėzus pašlovinamas apreiškimu, kad Dievas yra jo ir mūsų Tėvas. Tai įvyks per naująsias Velykas, kuriomis bus užantspauduota Naujoji Sandora. Naujosios Velykos turi du etapus, tarsi du to paties slėpinio veidus. Pirmasis etapas – Jėzaus laukianti mirtis. Tai savo gyvybės atsižadėjimo valanda. Jėzus neslepia nuogąstavimo mirties akivaizdoje. Maldoje jis klausia Tėvą, ko pareikalaus atėjusi valanda. Kiti evangelistai lemiamą vidinį pokalbį susieja su agonija. Evangelistas Morkus Jėzaus sielvartavimą Getsemanėje užbaigia žodžiais: „Atėjo valanda: štai Žmogaus Sūnus išduodamas į nusidėjėlių rankas” (Mk 14, 41).

Atėjusi valanda reiškia, jog Jėzus maldos pokalbyje su Tėvu laisvai apsisprendė būti išduotas. Savo mirtimi Jėzus pašlovins Tėvą, parodydamas, kad jam svarbiausia vienybė su Tėvu. Brangiausia dovana, kurios niekas neatims, – buvimas Sūnumi. Štai kodėl Jėzus vadina mirties valandą „savo valanda”. Tai visiško savęs atsižadėjimo valanda, geriausiai atskleidžianti sūnystės esmę: Sūnus gauna iš Tėvo buvimą.

Tiek evangelijos, tiek Laiškas žydams atskleidžia tos valandos skausmingumą. Jėzus pasirodo esąs tikras žmogus, giliai jaučiantis visus kančios aspektus. Jis sielvartauja ir verkia, jis balsiai šaukdamas kreipiasi į Tėvą. Tėvas atsiliepia į Sūnaus tobulo klusnumo aktą. Čia prasideda antrasis Velykų slėpinio aspektas. Jėzus prašo: „Tėve, pašlovink savo vardą!” Tėvas atsako: „Aš jį pašlovinau ir dar pašlovinsiu!” Tėvas jau pašlovino savo vardą per Sūnaus nuveiktus stebuklus. Jis dar labiau jį pašlovins, kai Jėzus paaukos savo gyvybę ant kryžiaus. Iškeltas ant kryžiaus Jėzus visus žmones traukia prie savęs – todėl, kad Tėvas jį pašlovino ir suteikė galią patraukti žmones, teikdamas jiems savo Dvasią. Ši bendrystė Dvasioje yra Jeremijo skelbtoji naujoji sandora, pranašystė apie žmonių širdyse įrašytą Dievo Įstatymą.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/old/bz0305/305hom2.html