Dėl karšto klimato Palestinoje vestuvės prasidėdavo vakare ir tęsdavosi iki vėlyvos nakties. Vestuvių dieną jaunosios draugės būdavo kartu su jaunąja jos namuose. Jaunosios giminaičiai tardavosi su jaunikiu dėl vestuvių kainos. Sutarus jaunikis kartu su savo draugais vykdavo į jaunosios namus. Tam tikroje kelionės vietoje vienas iš jaunikio draugų paspartindavo žingsnį link jaunosios namų ir garsiai sušukdavo: „Štai jaunikis! Išeikite pasitikti!“ Jaunosios draugės, su uždegtais žibintais, išeidavo pasitikti jaunikio, kad jį palydėtų iki jaunosios namų. Ir tada prasidėdavo vestuvių puota.

Jėzus, remdamasis tuometine vestuvių tradicija, mums pateikia palyginimą apie jo atėjimą ne tik pasaulio q pabaigoje, bet ir kiekvieno žmogaus mirties valandą. Jaunikis yra Kristus, dešimt mergaičių – krikščionių bendruomenė. Pasakojime nekalbama apie jaunąją, nes dešimt mergaičių yra jaunoji ir laukia atvykstančio jų jaunikio. Šios dešimt mergaičių yra Kristaus jaunoji, Bažnyčia (plg. Ef 5, 22–32). Kristų simbolizuojantis jaunikis laukiamas vidurnaktį, t. y. neapibrėžtu laiku.

Dvi mergaičių grupės vaizduoja dalyvausiančius ir nedalyvausiančius šlovingame įvykyje. Kuo pasireiškia pirmųjų penkių protingumas? Jos, pasiėmusios ir alyvos, suprato, jog gyvenimas yra per ilgas, kad išsaugotum tą patį tikėjimo ir meilės užsidegimą be papildymo. Uždegti žibintai reiškia pastovų budėjimą, kurio reikia norint nepasimesti šio pasaulio užmaršties ir abejingumo naktyje.

Belaukdamos visos mergaitės užmigo. Tačiau tai skirtingas miegas. Giesmių giesmėje jaunoji sako: „Aš miegojau, bet mano širdis budėjo“ (Gg 5, 2), nes laukė mylimojo jaunikio. Apaštalas Paulius irgi mus ragina gyventi visur ir visada prisimenant Jėzų: „Juk Dievas paskyrė mus ne tam, kad užsitrauktume rūstybę, bet kad įgytume išganymą per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, kuris numirė už mus, kad mes ir budėdami, ir miegodami gyventume su juo“ (1 Tes 5, 9–10).

Tai nereiškia, jog dabartinis gyvenimas yra amžinojo gyvenimo laukimo salė, kurioje geriau ar blogiau įsitaisome, iki kol atvyks traukinys, vežantis mus į anapus. Gyvenimas yra kelionė, įsipareigojimas, atsakomybė, meilė. Tačiau svarbu nesumaišyti gyvybingumo su nerimu, tobulėjimo su bėgimu, pilnatvės su audringumu, augimo su kaupimu. Žibintų alyva yra tikėjimas, kuriantis meilės darbus šiame gyvenime.

Protingosios mergaitės, simbolizuojančios gerus krikščionis, atrodo, nėra jau taip ir geros: jos nenori dalytis alyva su kitomis mergaitėmis. Išties į susitikimą su Viešpačiu einame su tuo, ką kiekvienas turime savo širdyje, nuoširdžiai mylėti niekas negali priversti; tai asmeniškas ir laisvas apsisprendimas.

Paikos mergaitės, kurios kreipiasi į Jėzų „Gerbiamasis“ (originalo tekste „Viešpatie, viešpatie“), užmiršo jo mokymą šios Evangelijos septintame skyriuje: „Daugelis man sakys, anai dienai atėjus: ‘Viešpatie, Viešpatie, argi mes nepranašavome tavo vardu, argi neišvarinėjome demonų tavo vardu, argi nedarėme daugybės stebuklų tavo vardu?!‘ Tuomet jiems pareikšiu: ‘Aš niekuomet jūsų nepažinojau. Šalin nuo manęs, jūs nedorėliai!‘“ (Mt 7, 22–23). Šie žodžiai nesmerkia maldos, nedraudžia vadinti Jėzaus Kristaus Viešpačiu, bet mus moko, jog malda nėra atsiejama nuo krikščioniško gyvenimo, nuo Tėvo valios vykdymo. Laukiant didžiosios Viešpaties atėjimo dienos privalu budėti ir nesielgti taip, kaip Tesalonikų Bendrijos krikščionys, kurie, užsitęsus Viešpaties atėjimo laukimui, pasidavė tingumui ir smalsumui (plg. 1 Tes 4, 11; 2 Tes 3, 6–12).

Beje, jaunikis neišdygsta nežinia iš kur, pasakojimo metu jis jau turi būti kelyje. Išties Viešpats artėja į būsimųjų vestuvių pokylį nuo savo mirties ir prisikėlimo dienos. Bažnyčia nuolat semiasi vilties iš Velykų slėpinio ir nuolat pakyla pasitikti ateinančio Viešpaties. Šia prasme jis ateina jau dabar. Jeigu einame pasitikti Viešpaties tikėjimu, kuris keičia mus ir kuria meilę artimui, tada išeisime jo pasitikti ir mūsų mirties valandą bei Paskutinio teismo dieną. Pasimatymo svaigulį gali patirti tik tie, kurie visą gyvenimą jo laukė ir vykdė dangiškojo Tėvo valią. Šventoji Teresė Avilietė, XVI a. ispanų mistikė, paskutinį kartą atsiduso tardama: „Jėzau, dabar jau laikas mums pasimatyti.“

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2011-16.pdf