Pašaukti būti šviesa ir druska

Evangelijoje Kristus primena savo mokiniams, jog jie turi atlikti nepaprastą misiją: būti žemės druska ir pasaulio šviesa. Tokie jie gali būti tik integraliai gyvendami evangeliniais palaiminimais. Šis Evangelijos tekstas eina po praėjusį sekmadienį girdėtų palaiminimų. Druska yra patvari, tai tarsi sutartis su Dievu. Kaip druska negali tapti nesūri, taip Dievas negali tapti neteisingas ir nemylintis. Kaip Dievas yra pastovus, taip ir krikščionis privalo būti pastovus. Druska paprastai išlaiko sūrumą. Jeigu krikščionys, Kristaus mokiniai, praranda tikėjimo pastovumą, susvyruoja, užgesina Šventąją Dvasią savyje, tada jie tampa nenaudingi, kaip užgesę žiburiai, kaip keistu būdu sugedusi druska. „Aš – pasaulio šviesa. Kas seka manimi, nebevaikščios tamsybėse, bet turės gyvenimo šviesą“ (Jn 8, 12).

Žmogus–druska privalo apsaugoti visuomenę nuo moralinio sugedimo, kuris supūdo asmenis. Privalo duoti skonį ir vertę žemės realybei, kuri dažnai yra apgaulinga. „Dabar esate šviesa Viešpatyje. Tad elkitės kaip šviesos vaikai. O šviesos vaisiai reiškiasi visokeriopu gerumu, teisumu ir tiesa“ (Ef 5, 8–9).

Būti pasaulio šviesa nereiškia blizgėti erudicija, išsimokslinimu, kultūra, turtais ar populiarumu. Kristus kalba apie gerų darbų šviesą, vilties šviesą. Šiandien kaip niekada Bažnyčia ir mes visi su ja turime susirūpinti, kad mūsų visuomenė būtų prisodrinta tikėjimo ir doros vertybių, antraip visuomenė išsigims ir žlugs.

Ar mes tikrai jaučiamės esą Kristaus asmeniškai pašaukti būti šviesa ir druska? Tai dvi aiškios ir reikšmingos metaforos: druska ir šviesa yra du būtini gyvenimui elementai. Druskos simbolika daugeriopa: ji apsaugo, apvalo, duoda skonį. Pasaulis dažnai savyje slepia mirties kultūros kirminus. Pasaulis kaip Dievo kūrinys negali būti paliktas savivalei. Materializmas gimdo mirtį sėjančias visuomenės dvasines ligas.

Krikščionio misija apsaugoti, impregnuoti pasaulį Evangelijos druska, t. y. Kristaus atneštais gyvenimo ir išganymo principais. Tačiau to padaryti negalėsime, jei patys nebūsime apsisaugoję nuo sugedimo, jei nebūsime persisunkę iki kaulų smegenų Evangelijos druska. Kitaip būsime bloga druska, tinkanti tik išbarstyti po kojomis. Viena deganti žvakė gali uždegti tūkstantį žvakių, tačiau tūkstantis užgesusių žvakių niekada neuždegs nė vienos vienintelės žvakės. Užtenka vieno švento, uolaus krikščionio, kad jo skleidžiama gerų darbų šviesa paveiktų kitų žmonių gyvenimą. Užtenka vieno doro ir sąžiningo krikščionio, lyg druskos žiupsnelio, kad kitiems gyvenimas taptų sodresnis. Pasaulis būtų skurdus, nežmoniškas ir šaltas, jeigu nebūtų mylinčių nuoširdžių žmonių. Skleisdami gėrį mes galime virsti savotiška dvasine saule kitiems.

Šv. Jonas Paulius II mums primena, jog krikščionys privalo būti šviesa ne idėjomis, bet faktais. Privalome pašalinti žmonių priespaudą, neteisingumą, darbuotis saugodami taiką ir žmogaus orumą. Stengtis pašalinti badą, ligas, žmonių išnaudojimą. Būti druska – tai šiandienėje visuomenėje išsaugoti krikščioniškas vertybes, tokias kaip žmogaus orumas, gyvybė, tikėjimas, ir įskiepyti jas šiandieniniame pasaulyje.

Katalikas anglų rašytojas Gilbertas Čestertonas prieš mirtį (mirė 1936 m.) rašė: „Viskas yra labai aišku, vyksta kova tarp šviesos ir tamsos, ir kiekvienas turi už vieną ar kitą apsispręsti.“

Daugelio žmonių akys šiandien žvelgia į krikščionis. Vienos su meile ir susižavėjimu, kitos su neapykanta ir įtarumu. Vieni laukia iš krikščionių pagalbos, suraminimo, teisingumo, kiti – kada krikščionys išsižadės savo principų, kada gi jie moraliai suges. Į mus nukreiptos pasaulio žmonių akys mus įpareigoja būti tvirtus, pastovius savo tikėjime ir šviesti gerais darbais, kaip Kristus sako: „Tešviečia ir jūsų šviesa žmonių akivaizdoje, kad jie matytų gerus jūsų darbus ir šlovintų jūsų Tėvą danguje“ (Mt 5, 16).

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2017-01.pdf