Vieną dieną, kai Jėzus buvo greičiausiai Simono Petro namuose, susirinko tokia didžiulė minia, kad nebebuvo galima įeiti pro duris. Keturi vyrai (Bažnyčios tėvai čia įžiūri nuorodą į keturis evangelistus, kurie padeda žmogui prisiartinti prie gydančio Žodžio) nusprendžia atnešti jam paralyžiuotą žmogų. Minia į tai nekreipia jokio dėmesio. Ji nesivargina padaryti šiek tiek erdvės ir praleisti pavėlavusią grupelę – ramiai nusprendžia toliau klausytis Jėzaus. Daugelis iš mūsų tų keturių draugų vietoje turbūt būtume pasipiktinę: „Ką čia veikiate klausydamiesi? Verčiau padarykite erdvės tam, kam iš tikro reikia.“ Bet minia nieko negirdi: erdvės padarymas jiems tarsi prilygsta mirčiai už kitą.

Paralyžiuotojo draugai nenusimena. Dažniausiai tais laikais stovėdavo lauko kopėčios, kuriomis buvo galima užlipti ant namo terasos. Jėzus pastebi šio ketvertuko tikėjimą: „Išvydęs jų tikėjimą, Jėzus kreipėsi į paralyžiuotąjį.“ Apie paralyžiuotojo tikėjimą nežinome nieko. Bet tai galbūt ir ne taip svarbu. Svarbiau yra tai, kad jis sutiko būti savo draugų nešamas prie Jėzaus. Jėzus mato šių žmonių tikėjimą ir geraširdiškumą. Nesunku įsivaizduoti, jog kalbama apie jaunus žmones, nes reikia jėgos, fantazijos ir lengvabūdiškumo, kad išardytum namo stogą, po kuriuo susirinkę žmonės. Mažų mažiausiai visi buvo apnešti dulkėmis. Tik jaunatviškas entuziazmas taip gali mąstyti. Suaugęs žmogus būtų pabijojęs galimų pasekmių bei namo savininko, o galbūt ir Jėzaus, reakcijos ir būtų suparalyžiuotas jau vien nuo tos idėjos.

Jėzus trokšta atsakyti tuo pačiu entuziazmu ir geraširdiškumu ir iškart atsiliepia maksimaliai. Nekreipdamas dėmesio į pasekmes, kurios vėliau taps jo pasmerkimu myriop, jis suteikia nuodėmių atleidimą: „Sūnau, tau atleidžiamos nuodėmės!“ Susirinkusieji mano, kad tam žmogui reikia sveikatos, o ne atleidimo. Jiems visai nėra svarbu, kad ir šis vargšas turi širdį, sielą. Juk neįgalieji nėra vien tik spręstina socialinė problema, bet broliai ir seserys, norintys būti su meile priimami. Perfrazavus vieną garsų Evangelijos posakį, galima pasakyti: „Vargšas gyvas ne viena duona, bet ir meile, kuri ateina iš kito“ (plg. Mt 4, 4).

Būtent šioje vietoje pasakojimas skiriasi nuo įprastos įvykių eigos. Paprastai Jėzus iškart padaro stebuklą – išgydo, išlaisvina iš demonų, prikelia iš mirties. Stebuklas ir čia įvyksta, tam tikra prasme net didesnis, tačiau jis neregimas. Kodėl neregimas? Išties „kodėl“ yra susietas su Jėzaus asmeniu: kas yra Jėzus? Kokia jo misija pasaulyje? Aišku viena, kad „Jėzus iš Nazareto vaikščiojo, darydamas gera ir gydydamas visus velnio pavergtuosius, nes Dievas buvo su juo“ (Apd 10, 38). Bet kuo pasireiškia šis gydymas? Šiandieninis Evangelijos tekstas sako: visų pirmiausia nuodėmių atleidimu. Jono evangelijoje Krikštytojas pristato Jėzų savo mokiniams šiais žodžiais: „Štai Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę!“ (Jn 1, 29); tai jo misijos tikslas.

Jėzus nenumeta tik išmaldos šiam ligoniui ir nenueina sau šalin, bet susijaudina ir išgydo visų pirmiausia jo širdį. Šiam vargšui, kaip ir kiekvienam iš mūsų, reikia pirmiausia atleidimo ir širdies išgydymo. Kokia nauda iš fizinės sveikatos, jeigu širdis yra kieta? Kokia gi žmogui nauda laimėti visą pasaulį, o paskui prarasti sielą (plg. Mk 8, 36)? Juk tada ir pasakymas: „Kai yra sveikata, yra viskas!“ tampa graudžiai juokingas.

Tad paralitikas yra kiekvieno žmogaus, kuriam nuodėmė trukdo laisvai keliauti gerumo keliu, įvaizdis. Išties blogis, slėpdamasis sieloje, suriša žmogų melo, pykčio, pavydo ir kitų nuodėmių raiščiais bei pamažu jį suparalyžiuoja. Taip pat ir šiandien žmonija neša nuodėmės ženklus, kurie jai neleidžia sklandžiai judėti į priekį brolystės, teisingumo, taikos link, nors ir iškilmingai tai deklaruoja. Kodėl? Kas kliudo jos kelionei? Kas paralyžiuoja jos visavertį augimą? Žinoma, nėra vienareikšmio atsakymo, priežasčių yra įvairių. Tačiau Dievo žodis mus kviečia turėti tikėjimo žvilgsnį ir pasitikėti – kaip tie draugai, nešantys paralitiką, – kad tik Jėzus gali iš tiesų išgydyti. Tik Dievo meilė gali atnaujinti žmogaus širdį. Ir, jei išgyja jo suparalyžiuota širdis, jis gali pakilti ir eiti.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2012-01.pdf