Biblijoje grūdas yra gyvenimo, kuris plinta ir dauginasi, simbolis. Grūdas mažas, tačiau turi galią tapti daigu. Ir vis dėlto šis perkeitimas nėra lengvas: grūdo kelionė pilna kliūčių ir sunkumų. Šiuo simboliu atskleidžiama įsikūnijusio Dievo žodžio kelionė. „Vieną dieną, išėjęs iš namų… Štai sėjėjas išsirengė sėti“ (Mt 13, 1. 3), šiais žodžiais prasideda šio sekmadienio Evangelija ir Jėzaus palyginimas apie sėjėją. Išties dieviškasis Žodis, nuo amžių atsigręžęs į Tėvą, lygiai taip pat atsigręžė ir į mus: „Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų“ (Jn 1, 14). Žodis buvo pasėtas žmonijos istorijoje. Jis irgi sutinka kliūčių, tačiau Žodis pasėtas ir jo niekas negali panaikinti. Šis Žodis jau įskiepytas žmonijos istorijoje ir ji nebėra ta, kuri buvo pirma.

Pirmasis skaitinys iš pranašo Izaijo knygos pabrėžia Dievo žodžio veiksmingumą pasitelkiant lietaus ir sniego, kurie drėkina žemę, įvaizdį. Dievo žodis yra kuriantis, kviečiantis į būtį, atliekantis tai, ką sako. Žodis (hebr. dabàr) reiškia taip pat ir veikimą, įvykį. Dievas, kuris visada yra ištikimas, nori ir dabar būti pripažintas ištikimas savo pažadams, kuriuos ištarė savo tautai per pranašą. Dievo žodis yra visada veiksmingas ir atlieka tai, ką sako, netrunka pasiekti tikslo: sugrąžina tautą į Jeruzalę. Todėl lietaus, kuris krinta iš dangaus ir daro derlingą žemę, įvaizdis tampa nuoroda į Dievo veikimą – tautos likučio išlaisvinimą iš tremties ir naujos tautos kūrimą. Tad tauta yra drąsinama atverti akis, kad išvystų ir atpažintų Dievo darbus, nes, kitaip, ji gali prarasti ir tai, ką turi, – išrinktosios tautos padėtį: „Iš neturinčio [Dangaus Karalystės] bus atimta ir tai, ką jis turi“ (Mt 13, 12).

Su Kristaus atėjimu Dievas prabyla žmogui suprantamu būdu, girdimu ne tik sielos, bet ir kūno ausimis. Laiško žydams autorius taip nusako šį naujumą: „Daugel kartų ir įvairiais būdais praeityje Dievas yra kalbėjęs mūsų protėviams per pranašus, o dabar dienų pabaigoje jis prabilo į mus per Sūnų“ (Žyd 1, 1–2). Tai matome skaitydami pranašus: Viešpaties žodis atėjo per pranašą Ezekielį, Agėją, Zachariją ir t. t. Tokia Žodžio veikimo forma tęsiasi iki Jono Krikštytojo: „Penkioliktais ciesoriaus Tiberijaus viešpatavimo metais… pasigirdo Viešpaties žodis Zacharijo sūnui Jonui dykumoje“ (Lk 3, 1–2). Nuo šio momento šis posakis Biblijoje nevartojamas. Jo vietą užimą kita formulė: „Žodis tapo kūnu“ (Jn 1, 14). Čia Žodžio įvykis arba veiksmas yra pats Asmuo. Niekur neberandame užrašyta: „Viešpaties žodis atėjo per Jėzų“ arba „pasigirdo Viešpaties žodis Jėzui“. Nes Jėzus yra Žodis. Pranašuose regime laikiną Dievo žodžio išsipildymą, o čia – galutinį ir visapusišką. Šv. Kryžiaus Jonas († 1591) sako: „Atiduodamas Sūnų, Dievas pasakė viską ir nebeturi daugiau ką pasakyti. Dievas tapo nebylys.“ Žinoma, reikia suprasti teisingai: tapo nebylys ta prasme, jog nebepasako naujų dalykų, ką jau buvo pasakęs Jėzuje. Tai nereiškia, kad jis nebekalba. Dievas visada naujai kalba Bažnyčiai tai, ką jau vieną kartą pasakė Jėzuje: „Taip kitados prabilęs Dievas be perstojo kalbasi su savo mylimojo Sūnaus Sužadėtine. O Šventoji Dvasia, kurios dėka Evangelijos balsas gyvai skamba Bažnyčioje ir per ją – pasaulyje, veda tikinčiuosius į visą tiesą ir gausiai juose pasėja Kristaus žodį“ (Dei Verbum, 8).

Žodis kaip sakramentas yra Dievo žodžiai, kurie pastoviai tampa aktyvia tikrove kiekvieną kartą, kai Bažnyčia autoritetingai skelbia ir Dvasia, kuri žodį įkvėpė, grįžta uždegti širdis tų, kurie tų žodžių klauso. Jėzus, kalbėdamas apie Šventąją Dvasią, sako: „Ji ims iš to, kas mano, ir jums tai paskelbs“ (Jn 16, 14). Kai kalbame apie Žodį kaip apie sakramentą, omenyje turime ne siaurąją „septynių sakramentų“ prasmę, bet daug platesnę, panašiai kaip kalbėdami apie Kristų kaip apie „pirminį Tėvo sakramentą“ arba apie Bažnyčią kaip apie „visuotinį išganymo sakramentą“.

Kiekvienas sakramentas turi regimą ženklą (materiją) ir neregimą tikrovę (malonę). Žodis, kuris skaitomas Biblijoje, pats nėra materialus ženklas, kaip vanduo ar duona, tai tiesiog raidės, daugių daugiausia raidžių kombinacijos, kaip ir kitose knygose. Tačiau, kai įžengia tikėjimas ir Šventosios Dvasios šviesa, per šį ženklą mes slėpiningai įeiname į santykį su gyva tikrove – Dievo valia, ir taip išgirstame paties Kristaus balsą.

Kaip Kristaus kūnas yra tikras Švenčiausiajame Sakramente, lygiai tiek pat yra reali Kristaus tiesa ir buvimas skelbiant Evangeliją. Eucharistijos slėpinyje pavidalai, kuriuos matome, yra ženklai, bet tai, kas ten randasi, yra pats Kristaus kūnas ir kraujas. Šventajame Rašte žodžiai, kuriuos girdime, yra ženklai, bet mintis, kurią tie ženklai perduoda, yra paties Dievo Sūnaus tiesa.

Dievo žodžio sakramentas kartais apsireiškia ir veikia žmogaus gyvenime anapus riboto ir netobulo žmogaus suvokimo. Kai pranašas Eliša tarė Naamanui iš Sirijos, kuris atvyko pas jį išsigydyti iš raupsų, išsimaudyti septynis kartus Jordano upėje, pastarasis atkirto: „Argi Damasko upės – Abana ir Farparas – nėra geresnės už visus Izraelio vandenis? Nejau negalėčiau jose nusimaudyti ir būti švarus?” (2 Kar 5, 12). Naamanas yra teisus: Sirijos upės yra, be abejo, geresnės ir vandeningesnės, ir vis dėlto išsimaudęs Jordane jis buvo išgydytas ir jo kūnas tapo švarus. To nebūtų buvę, jei būtų išsimaudęs didžiosiose savo šalies upėse.

Taip yra ir su Dievo žodžiu, esančiu Šventajame Rašte. Tarp įvairių tautų, taip pat ir Bažnyčios istorijoje, buvo ir bus geresnių, daug aukštesnio literatūrinio ir religinio lygio knygų už kai kurias Biblijos knygas. Ir vis dėlto nė viena iš jų neturi tokio poveikio, kokį turi kukliausios Šventojo Rašto įkvėptosios knygos. Kažkas yra Biblijoje, kas veikia anapus mūsų žmogiškojo paaiškinimo; egzistuoja akivaizdus neatitikimas tarp ženklo ir tikrovės, kurią šis ženklas sukuria. „Izraelio vandenys“, t. y. Dievo įkvėptas Šventasis Raštas, toliau gydo nuodėmių raupsus. Baigęs skaityti šv. Mišių Evangeliją, kunigas bučiuoja tekstą ir tyliai taria: „Evangelijos žodžiai tenaikina mūsų klaidas.“ Apie Dievo žodžio gydomąją galią rašo pati Biblija: „Juk iš tikrųjų negydė jų nei žolės, nei šuteklis, o tavo, Viešpatie, visa gydantis žodis!” (Išm 16, 12). Origenas († 254) savo laikmečio krikščionims primindavo: „Jūs, kurie esate įpratę užimti dieviškųjų slėpinių vietą, kai priimate Kristaus kūną, jį saugote su visokeriopu rūpestingumu ir pagarba, kad nė viena dalelė nenukristų ant žemės, kad nieko nebūtų prarasta iš konsekruotų dovanų. Teisingai esate įsitikinę, jog yra nuodėmė aplaidžiai prarasti trupinėlius. Jei saugodami jo kūną esate tiek rūpestingi – ir teisinga, kad esate, – tai žinokite, kad nepaisyti Dievo žodžio yra ne ką mažesnė kaltė, negu aplaidus elgesys su jo kūnu.“ Išties tarp daugybės Dievo žodžių, kuriuos išgirstame kasdien per šv. Mišias ir Valandų liturgiją, yra visada ypatingas žodis, skirtas mums. Vienintelis žodis, galintis pripildyti visą mūsų dieną, apšviesti mūsų maldą. Esame kviečiami neleisti tam žodžiui pradingti tuštumoje, bet vis naujai suklusti: „Kas rytą jis žadina mano ausį, kad klausyčiausi tarsi mokinys“ (Iz 50, 4).

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2011-12.pdf