Pakvietimas į amžinąsias vestuves

Visiems nevedusiems ir nekantriai laukiantiems savo išrinktųjų pusių, trokštantiems paragauti santuokos džiaugsmo, norisi sakyti: „Būkite tikri, jūs būsite vedę. Laikų pabaigoje visas pasaulis sulauks vestuvių! Visi žmonės, jei tik panorės, galės susituokti su Kristumi, tobulu ir dėmesingu, švelniu ir geru sutuoktiniu, apie kurį tegali svajoti kiekviena sužadėtinė. Ir jei vis dėlto dar šioje žemėje sutiksite lauktąjį sužadėtinį ar sužadėtinę, nenustebkite, kad neišvengiamai teks patirti nusivylimą. Tikrasis jūsų trokštamas sužadėtinis, kuriam esate skirti, yra Kristus. Žemiškieji sužadėtiniai tėra tik tobulojo Sužadėtinio šaukliai, jie visuomet truputį klaidina, kadangi nėra pats Kristus. (Įsiminkite, kad tai suvokdami labiausiai galime juos palaikyti!) Mažosios vestuvės šioje žemėje niekuomet neatneša galutinės laimės, nes vyras ir žmona yra sutverti didžiosioms vestuvėms Amžinybėje“.

Tai vienas svarbiausių krikščionybės apreiškimų: negana to, kad Dievas myli žmones, kad nori užmegzti su jais draugystės santykius, jis nori sudaryti santuokinės meilės sandorą. Žemiškasis gyvenimas yra būtent ta vieta, kur rengiamasi amžinosioms vestuvėms. Dievas negalėjo mums parodyti didesnio meilės gesto leisdamas dalyvauti jo artimybėje. Tačiau pasirengimas vestuvėms būna ilgas, varginantis ir kartais kupinas išbandymų. Štai kur mūsų žemiškosios kelionės dramatizmas: galime pražiopsoti progą, užsnūsti vėluojant sužadėtiniui ir galiausiai užsimiršti. Šios dienos Evangelija rodo, jog netgi gavę primygtinį Dievo kvietimą, deja, galime atsakyti į jį labai apgailėtinai.

Primygtinis kvietimas

Tik visiškai beprotiška Dievo meilė galėjo pasiūlyti mums, žemės dulkėms, pačias tikriausias sužadėtuves su Juo. Jokioj kitoj religijoj neįsivaizduojama šitokia beprotybė. Tam, kad ši sandora nebūtų didingas Dievo nužengimas, bet meilinga pagarba žmogui, prireikė pasiųsti mylimąjį Sūnų, Mergelės Marijos įsčiose priėmusį žmogiškąją prigimtį. Kristus, tapęs vienu iš mūsų, ant kryžiaus pasiūlė visiems žmonėms atsakyti į jo meilės kvietimą ir sudaryti santuokinę sandorą. Vestuvių puota ant kryžiaus pažymėta krauju, nuvalančiu žmoniją, kad ji taptų, šventojo Pauliaus Laiško efeziečiams žodžiais, sužadėtine be jokios dėmės nei raukšlės. Per šią sandorą žmonija tampa Dievo dukra, panašiai kaip ištekėjusi už grafo mergaitė tampa grafiene.

Nemanykime, kad šį mistinį palyginimą sugalvojo genialusis šventasis Paulius. Jau Senajame Testamente Dievas siūlė savo išrinktajai tautai santuokos pobūdžio sandorą. Pranašai, anie palyginime minimi tarnai, atėjo kviesti Jeruzalės, išrinktosios Jahvės sužadėtinės. Tačiau Jeruzalė nebuvo ištikima savo sužadėtiniui. Kad žmonės suvoktų, iki kiek gali siekti Dievo meilė, jis paragina pranašą Ozėją pasiaukoti. Ozėjas veda paleistuvę ir taip tampa visiems gyvąja Dievo meilės parabole, – Dievas, panašiai kaip Ozėjas, ir toliau myli neištikimąją. Ozėjas – tai šaukte šaukiantis Dievo meilės paveikslas, Dievo, kuris myli pasaulį, nors pasaulis savo ruožtu Jo nemyli.

Naujajame Testamente Jonas Krikštytojas pavadina save Sužadėtinio bičiuliu (Jn 3, 29). Kristus pats save apibūdina Senojo Testamento santuokiniu įvaizdžiu: „Argi gali vestuvių svečiai pasninkauti, kol su jais yra jaunikis?“ (Mk 2, 19) Prisiminkime dar palyginimą apie išmintingas ir paikas mergaites (Mt 25, 1–13).

Kvietimas siunčiamas visomis kryptimis. Dievas, būdamas pati Meilė, negali nemylėti. Dievas, norėdamas pažadinti meilę išrinktojoje tautoje, sakosi pasiūlysiąs šią meilę kitoms tautoms, ir jos suplauks iš visų žemės pakraščių. Prisiminkime, ką jis kadaise žadėjo Abraomui: „Tavyje bus palaimintos visos žemės tautos“. Jei Dievas išsirinko tautą, tai ne todėl, kad niekintų kitas, bet kad paverstų šią tautą savo visuotinės meilės įrankiu.

Kviečiami visi žmonės, nes visa žmonija yra Jėzaus broliai ir seserys. Visi kviečiami įžengti į Jėzaus Kristaus Bažnyčią, kurioje per krikštą jie oficialiai tampa Kristaus sužadėtiniais: „Aš jus sužiedavau su vienu vyru, su Kristumi, ir turiu pas jį nuvesti jus kaip skaisčią mergelę“ (2 Kor 11, 2). Viešpaties valia į vestuvių pokylį pirmiausia kviečiami tie, kuriems to kvietimo labiausiai reikia: vargšai, ligoniai, atmestieji. Argi ne labiausia tikėtina sulaukti iš jų teigiamo atsakymo?

Suprantama, jog Dievas, pasiūlęs žmogui tokią galimybę, tampa atviras ir pažeidžiamas dėl žmogaus abejingumo ar netgi kvailumo, kadangi pats žmogus trumparegiškai nemato, kas jam pačiam naudinga. Dievas yra kaip įsimylėjėlis, kartais jis išradingai siekia atsako į savo meilę, kartais maldauja, kartais užpyksta. Dievas, gerbdamas mūsų laisvę, mus stipriai ragina. Paralelioje vietoje iš Luko evangelijos (14, 23) netgi sakoma  „varu atvaryk“. Dievas nenori, kad mes praleistumėm mums pasiūlytą nuostabią progą. Jis žino, kad gyvenimas yra trumpas ir po to gali būti vėlu.

Ar mes pakankamai priimame jo primygtinį raginimą į Eucharistiją, šį trumputį pasimatymą su sužadėtiniu, kuriame iš anksto ragaujame būsimųjų amžinųjų vestuvių puotos vaišių?

Mažytis žmonių „taip“

Ši parabolė turėtų trykšti džiaugsmu ir viltimi, nes joje kalbama apie vestuves ir pokylį, tačiau ji yra paženklinta dideliu liūdesiu. Dviejose vietose minima Dievo rūstybė. Parabolė apie beprotišką Dievo meilę iš tikrųjų rodo Dievo nusivylimą. Santuokai reikia dviejų džiaugsmingų „taip“. Dievo „taip“ yra garantuotas, jis jo niekuomet neatšauks. Žmonės randa tūkstančius pasiteisinimų neatsakyti į Viešpaties kvietimą. Varpai į Mišias, džiaugsmingi Velykų varpai, gali galingai aidėti, tačiau visuomet bus tokių, kurie jų niekuomet neišgirs, nebent paniurzgės dėl keliamo triukšmo. Vadinamieji geri krikščionys išvardija tūkstančius priežasčių, dėl kurių atsisakoma Dievo kvietimo: „Mielai skaityčiau Bibliją, bet nieko ten nesuprantu… Tu myli nusidėjėlius ir, manau, esi patenkintas manimi… Tas amžinųjų vestuvių įvaizdis man atrodo pernelyg būdingas žydų kultūrai… Dieve, būk kantrus, kai būsiu vyresnis, išeisiu į pensiją, pasirūpinsiu tobulėjimu…“

Dievui netrūksta progų nusivilti. Daugybė žmonių nesiteikia priimti kvietimo į vestuvių pokylį, o kiti, netgi jį priėmę, nesirengia įgyvendinti visos dieviškojo pasiūlymo pilnatvės ir didžiadvasiškumo. Paklauskime gerų krikščionių, kaip jie įsivaizduoja dangų. Daugelis atsakys, kad ten regėsime Dievą ir sutiksime savo brangius mirusiuosius. Tačiau kaip nustemba tie krikščionys, jeigu dangų palyginame su vestuvėmis, iškilminga ir nuostabia santuoka su Kristumi. Šios vestuvės tam tikru mastu prasideda jau šioje žemėje, kai Kristui visame teikiame pirmenybę ir meilę. Žemiškasis gyvenimas leidžia mums pasirengti drabužį amžinųjų vestuvių pokyliui.

Savo gyvenimo vakare galutinai įžengsime į amžinąsias vestuves. Antroji parabolės dalis ypač tinka Dievo santuokinės sandoros su žmonėmis antrajai fazei. Nors šiame pasaulyje Bažnyčios durys yra plačiai atvertos visiems Dievo pakviestiesiems, – amžinybėje negalėsime išbūti Sužadėtinio akivaizdoje, jei jausimės visiškai jo neverti. Mes netgi nelauksime, kol jis pirmas paklaus, ar turime baltą savo krikšto drabužį – mes patys maldausime, kad Dievas mus nuskaistintų, kad vėliau galėtume džiaugtis jo artimybe.

Skaistykla nėra Bažnyčios išradimas, kuriuo žmonės raginami vengti nuodėmės. Tai Dievo meilės reikalavimas ir paties žmogaus troškimas. Daug pašauktų, bet maža išrinktų. Jeigu nebūtų skaistyklos, koks būtų daugybės Dievo akivaizdos atmestų žmonių likimas? O svarbiausia, ką tuomet reikštų aistringa Dievo meilė, kuria jis trokšta išganyti visus žmones, visus savo vaikus?.. Šv. Kotrynai Sienietei Kristus sakė: Tvirtai tikėkite, kad ragausite mano stalo skanėstų, nes aš nepaniekinau tokių karčių jūsų stalo valgių.

Baikime linksma gaida. Pažvelkime į tą didįjį finalą laikų pabaigoje, kai visa žmonija, tiek šiame pasaulyje, tiek anapus, nuskaistinta Avinėlio krauju, švęs iškilmingas vestuves su Kristumi. „Regėjau naują dangų ir naują žemę <…>. Ir išvydau šventąjį miestą – naująją Jeruzalę, nužengiančią iš dangaus nuo Dievo; ji buvo išsipuošusi kaip nuotaka savo sužadėtiniui“.
 

Parengta pagal kun. Denis Sonet

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/old/bz9917/917pam2.html