Evangelijos skaitinio pabaiga keista. Šventos moterys, Kristaus mokinės, atėjusios su juo iš Galilėjos, pašauktos būti apaštalų apaštalėmis, pamatė Jėzaus kapą tuščią ir angelą, skelbiantį prisikėlimo žinią. Bet „išėjo, skubiai nubėgo ir nieko niekam nepasakė. Nes jos buvo persigandusios“. Ir viskas. Taškas! Taip baigiasi Morkaus autentiškas tekstas, kuris tikriausia mums perduoda apaštalo Petro Romoje išdėstytą katechezę. Regis, ūmai dingo Evangelii gaudium, dingo džiaugsmas, drąsa ir pasitikėjimas skelbti Evangeliją.

Vis dėlto Geroji Naujiena apie Kristaus prisikėlimą nuo pradžios iki pabaigos yra šių Velyknakčio pamaldų leitmotyvas. Kai buvo uždegta Velykinė žvakė, mes tarsi matėme ir pajutome širdyje prisikeliančio Kristaus šviesą. Dėkingai atsiliepdami į šlovingą Lumen Christi (Kristaus šviesa) kreipinį, drąsiai įžengėme į tamsią bažnyčią kaip žydų tauta, kuri su Moze perėjo Raudonąją jūrą ir ėjo dykuma paskui ugnies stulpą. Po to tėvas prioras Motinos Bažnyčios vardu pagiedojo Exsultet – linksmą Viešpaties Prisikėlimo skelbimą. Tai džiaugsmu ir meile apsvaigusios Bažnyčios giesmė.

Motina Bažnyčia čia pasirodo tarsi pirmoji kvailelė Kristuje – folle en Christ, beprotė Kristaus bei Tėvo išmintimi. Žvelgiant iš sausos filosofijos ar net teologijos taško, gali net atrodyti, kad kai kurie Exsultet giesmės žodžiai skamba tikrai kvailai. Nepaisant to, jie giliai išreiškia Bažnyčios širdies suvokiamą tiesą apie konkrečius meilės santykius tarp pasaulio Išganytojo ir žmonijos. Pakomentuokime du tokius sakinius: „Adomo nuodėmė buvo iš tikro reikalinga arba būtina“ (lotyniškai o vere necessarium, ir ne tik „prasminga“ kaip skaitome supaprastintame vertime); ji buvo reikalinga, nes Kristaus mirtis ją išdildė. Ir toliau: „O tikrai laiminga ta kaltė (o felix culpa), kuri sulaukė tokio didžio Atpirkėjo.“

Blaiviai mąstant, Adomo nuodėmė nebuvo būtina, ji nebuvo nulemta ar užprogramuota iš anksto. Ji nebuvo neišvengiama, jos galėjo nebūti, ir Dievas nenorėjo, kad taip atsitiktų. Taip pat negalima vienareikšmiškai sakyti, kad Adomo kaltė yra laiminga. Priešingai, tai pati didžiausia tragedija. Ji yra mūsų mirties ir viso pasaulio blogio vienintelė priežastis. Nuodėmė mums užtraukė amžinosios bausmės ir nelaimės riziką. Dėl jos Jėzus turėjo baisiai kentėti ir mirti, sumokėdamas didžiulę ir skausmingą kainą, kad mus atpirktų.

Jeigu žmogus nebūtų nusidėjęs, Dievas mus būtų pamažu ir ramiai, be jokio lūžio vedęs į amžinojo gyvenimo garbę. Jis tai būtų padaręs per savo Žodį, per Sūnų, tačiau be Sūnaus įsikūnijimo ir kryžiaus. Bet mes nusidėjome, todėl Tėvas, norėdamas mums parodyti savo begalinę meilę ir gailestingumą, norėdamas išgelbėti mus tinkamiausiu būdu, kuris gerbtų ir saugotų mums Jo dovanotą laisvę ir orumą, nusprendė siųsti į pasaulį savo Sūnų, turėjusį paaukoti gyvybę už mus ir prisikelti.

Štai kodėl Bažnyčia, kupina žavesio ir dėkingumo, žiūrėdama į savo prisikėlusio Sužadėtinio spindintį veidą ir matydama jame neapsakomą Dievo meilės ženklą bei įrodymą, gali teisėtai sušukti: „O felix culpa – O, laiminga kaltė.“ Kristuje Jėzuje Dievas mums davė tikrai laimingą išeitį iš visų mūsų vargų. Norėdamas pataisyti Adomo kaltę, jis mums davė būtent tokį Išganytoją, tobulą Dievą ir tobulą žmogų, Dievą su mumis, gražiausią iš vaikų, mirties ir nuodėmės nugalėtoją, kelią, tiesą ir gyvenimą. Mes džiaugiamės, nes esame bendrystėje su juo, jis bus su mumis kiekvieną dieną iki pasaulio pabaigos; esame pašaukti gyventi su juo meilėje per amžius.

Išeidamos iš kapo šventos moterys Morkaus pasakojime dar nebuvo pasiruošusios giedoti „Exsultet“ ir skelbti prisikėlimo žinios. Bet čia evangelistas mums pateikia tik momentinę nuotrauką. Moterys matė tuščią kapą, girdėjo angelo pranešimą, bet dar nesutiko gyvo prisikėlusio Viešpaties. Jos išsigando ir abejojo: „Gal tai iliuzija, gal kas nors pavogė Jėzaus kūną? Vienaip ar kitaip, niekas netikės mūsų kalbomis, visi mus laikys beprotėmis, net apkaltins.“ Kitos evangelijos, kartu su Morkaus evangelijos trumpu priedu, rodo, kad moterys greit atsigavo. Jos pamatė prisikėlusį Kristų ir pranešė apaštalams, kad jis gyvas. Šitie iš tiesų palaikė jas beprotėmis, bet netrukus Viešpats pasirodė ir jiems ir jie įtikėjo. Galiausiai visi įgavo Šventosios Dvasios stiprybės ir visam pasauliui galėjo skelbti Kristaus prisikėlimą.

Brangūs broliai ir seserys, mes taip pat išgirdome žinią apie Kristaus prisikėlimą ir naują gyvenimą, kuris mums yra duotas jame. Įtikėjome ir net jautėme prisikėlusio Kristaus malonę. Tačiau, kaip ir tos šventos, bet nedrąsios moterys, neretai Kristų užmirštame, abejojame, baiminamės. Po gavėnios įžengimas į Velykų laiką ir Krikšto pažadų atnaujinimas mums duoda puikią progą atnaujinti gyvą bendravimą su mūsų nuostabiu Išganytoju, idant galėtume drąsiai liudyti Kristų savo žodžiais ir buvimu. Kristus prisikėlė, jis tikrai prisikėlė, aleliuja, aleliuja!

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2018-02.pdf