Norint laimėti reikia prarasti

Petras sakė Jėzui: „Tu esi Mesijas, Gyvojo Dievo sūnus!”

Šiandienos Evangelijos skaitinys pratęsia praėjusio sekmadienio skaitinį. Petras dvylikos apaštalų vardu atpažino Jėzuje Mesiją arba Kristų. Jis išgirdo esąs palaimintas, gavęs iš Dievo šį apreiškimą. Tuoj po to Petras gauna iš Jėzaus misiją būti uola, ant kurios statys pats Jėzus. Baigdamas savo didingą pažadą, Jėzus įsako savo mokiniams „niekam neskelbti, kad jis yra Mesijas”. Kam laikyti tai paslaptyje?

Šiandien mūsų apmąstomas šio pasakojimo tęsinys atskleidžia, kaip toli nuo tiesos buvo Petro ir jo bičiulių suvokimas, kaip smarkiai jį reikėjo nuskaistinti, nuvalyti nuo jo triumfalizmo apnašas.

Nuo to meto…

Šiais žodžiais Matas pabrėžia, kad Jėzaus žemiškoje kelionėje „tikėjimo išpažinimas” Pilypo Cezarėjoje yra lemtingas posūkis. Panašiai ir mūsų gyvenimuose būna įvykių, ženklinančių vieno etapo pabaigą ir kvietimą į kitą dalyką. Ar esame pasirengę Dievo mums parengtai įvykių plėtrai?

Jėzus „nuo to meto” visiškai pakeičia kryptį.

Jėzus pradėjo aiškinti savo mokiniams turįs eiti į Jeruzalę…

Prieš kelias savaites Jėzus „pabėgo” svetur į Palestinos šiaurę. Pilypo Cezarėja, esanti prie Jordano ištakų aukštumose, yra labiausiai nutolusi nuo Jeruzalės, to miesto, kuris „žudo pranašus” (Mt 23, 37). Staiga Jėzus atsigrįžta ir leidžiasi į Jeruzalę.

Šis Jėzaus apsisprendimas turėjo subręsti. Žodis turįs turi apsčiai biblinės prasmės. Reikia!

Panašiai ir mūsų gyvenime yra tokių reikalų, kurie tiesiog „užsikrauna ant pečių”. Prisiimame naštas bei suvaržymus, kurių spontaniškai nebūtume pasirinkę. Jėzus taip pat atsiduria tokioje situacijoje.

Pagal Biblijos prasmę Jėzaus pasakytas turįs nereiškia jokio fatalizmo, kuriam reikėtų pasyviai atsiduoti vien todėl, kad kitaip pasielgti neišeina. Žodis turįs visuomet reiškia atsižvelgimą į slėpiningą tėvo valią, tą neištiriamą Dievo planą, kuris iš pradžių sudaužo mūsų spontaniškuosius troškimus. Nors kai kurie gyvenimo įvykiai būna tokie painūs ir sudėtingi, turime kaip Jėzus atpažinti, kad ir tai nevyksta be visagalinčios Dievo rankos. Savo ruožtu ištardami turime, mes atsiduodame Tėvo valiai klusnaus tikėjimo sutemose. Mes pripažįstame, jog paskutinis žodis priklauso Dievui, o ne mus šiuo metu slegiančiam blogiui.

Jėzus pradėjo aiškinti savo mokiniams turįs eiti į Jeruzalę ir daug iškentėti nuo seniūnų, aukštųjų kunigų ir Rašto aiškintojų, būti nužudytas ir trečią dieną prisikelti.

Nuo šios dienos Jėzus tris kartus skelbia apie savo būsimą kančią (Mt 16, 21; 17, 22 – 23; 20, 18 – 19). Taigi jis ištisas savaites gyveno mąstydamas apie savo mirtį. Tuo metu jam buvo apie trisdešimt metų. Jėzaus svarbi tarnystė netrukus turėjo būti brutualiai nutraukta. Žmogiškai žvelgiant, tai atrodė kaip žlugimas ir visa ko pabaiga. Nereikėjo būti kokiu nors ypatingu aiškiaregiu norint numatyti neišvengiamą įvykių atomazgą. Jėzus matė augant valdžios neapykantą ir nusigręžiant nuo jo žmonių minias. Jis labai gerai suvokė augantį priešiškumą, susitelkusį Jeruzalėje. Seniūnai, aukštieji kunigai, Rašto aiškintojai – visi jie iškilūs žmonės, vadovaujantys sostinės gyvenime. O Jėzus ten eina laisva valia! Jėzus mus drąsina priimti sudėtingų situacijų iššūkį.

Petras, pasivadinęs jį į šalį, ėmė drausti: „Nieku gyvu, Viešpatie, tau neturi tai atsitikti!” O jis atsisukęs subarė Petrą: „Eik šalin, šėtone! Tu man papiktinimas…”

Petras kaltinamas „gundąs Jėzų”. „Eik šalin, šėtone!” Iš šio Jėzaus šūksnio suprantame, jog jis savo kūnu pajuto tą baisų atstūmimą, kurį ir mes patiriame susidūrę su dalykais, priešingais mūsų jausenai, skleidimosi ir klestėjimo troškimui. Jėzus pats išgyveno tą troškimą, kurį Petras išreiškė pasiūlydamas vengti kryžiaus. „Jeigu įmanoma, teaplenkia mane ši taurė”. Ši agonijos Getsemanėje scena nebuvo tik apsimestinis epizodas: Jėzus daug kartų išgyveno atmetimą ir pasibjaurėjimą kančios akivaizdoje. Jis taip pat buvo gundomas nepaklusti neištiriamiems Tėvo planams: „Mes gi turime ne tokį vyriausiąjį kunigą, kuris negalėtų atjausti mūsų silpnybių, bet, kaip ir mes, visaip mėgintą, tačiau nenusidėjusį <…>. Jis savo kūno dienomis siuntė prašymus bei maldavimus su balsiu šauksmu bei ašaromis į tą, kuris jį galėjo išgelbėti nuo mirties <…>. Būdamas sūnus, jis savo kentėjimuose išmoko klusnumo” (Žyd 4, 15; 5, 7 – 8). Žvelgdami į Jėzų galime pamąstyti, kaip sunku būna paklusti. Šiurkščiai pabardamas Petrą Jėzus leidžia mums suvokti, kokį stiprų gundymą jis išgyveno.

Tu man papiktinimas, nes mąstai ne Dievo, o žmonių mintimis.

Čia įžvelgiame šaltinį tos galios, kuri Jėzui padėdavo įveikti bandymus. Jo žvilgsnis nuolat nukreiptas Dievop. Dievas mato dalykus skirtingai negu mes. Gyvenimo situacijose mes esame nuolat kviečiami pranokti žmogiškąjį požiūrį ir laikytis dieviškojo požiūrio. Mūsų laikais labiau negu bet kada išgyvename pagundą netgi tikėjimo klausimus „redukuoti” pagal žmogiškąją galvoseną. Visa tai, kas viršija žmogiškąjį protą, sunkiai priimama. Tokia galvosena priveda netgi prie to, kad Dievui uždraudžiama būti Dievu. Norima, kad Dievas derintųsi prie mūsų minčių. Tačiau toks pačių susikurtas Dievas teatitiktų mūsų žmogiškąjį mastelį.

Tuomet Jėzus kalbėjo savo mokiniams: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, tepasiima savo kryžių ir teseka manimi”.

Nepraleiskime probėkšmais šių stebinančių žodžių. Šiandien paplitusi pasaulėjauta, persmelkianti bei veikianti mūsų mąstyseną, pirmon vieton iškelia malonumą, laisvę, kūrybingumą, žaismingumą: „noriu gyventi savo gyvenimą”.

Jėzus siūlo visiškai kitokią logiką – kryžiaus logiką. Meilės logiką! Atsižadėti savęs – tai visiškai priešinga tam, ką siūlo pasaulis. Nėra tikros meilės be savęs atsižadėjimo. Pakanka prisiminti kai kurias gyvenimo situacijas, kai ant kortos statoma meilė. Tuomet suprantame, kad meilė brangiai kainuoja. Pavyzdžiui, atleisti priešui. Arba išpažinti Jėzų netikinčiųjų, pašaipūnų aplinkoje. Ištikimai mylėti sutuoktinį. Tarnauti vaikams, kurie, atrodytų, juokiasi iš jūsų… Dalytis, kai viskas aplinkui mus vilioja kaupti ir pasisavinti. Išlikti doram ekonominiame bei visuomeniniame gyvenime viešpataujant džiunglių įstatymams, kai silpnieji tiesiog sutraiškomi. Kad galėtume iš tikrųjų mylėti, turime brangiai sumokėti.

Panašiai kaip Petras, patiriame pagundą pasaldinti Evangeliją. Jėzaus asmuo patraukia daugybę žmonių, ypač jaunimo; jie įžvelgia Jėzuje brolybės, teisybės ir meilės idealą. Tačiau! Jėzus iš norinčių jį sekti reikalauja atsižadėti savęs. Tai jau nebe svajonės apie kopimą į aukštą kalną. Virve susirišusių alpinistų vadovas kviečia juo sekti ir pats žengia pirmas. Per kiekvienas Mišias Jėzus kartoja apie savo kūno atidavimą ir kraujo išliejimą.

Kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras; o kas pražudo gyvybę dėl manęs, tas ją atras. Kokia gi žmogui nauda, jeigu jis laimėtų visą pasaulį, o pakenktų savo gyvybei?! Arba kuo žmogus galėtų išsipirkti savo gyvybę?

Štai Jėzaus paradoksas: norint laimėti reikia prarasti. Tai atrodo beprotiška. Šis paradoksas paaiškėja tiktai per prisikėlimą.

Ši nuostata, nepaisant išorinio panašumo, anaiptol nereiškia kažkokio mazochizmo. Jėzus nereikalauja mylėti kančią ar atsižadėjimus. Jis kviečia mylėti iki galo, gyventi visapusišką gyvenimą, siekti pačios esmės. Jėzaus kvietimas atsižadėti nėra nežmogiškas: Ar myli tiek, kad galėtum atsižadėti savęs? Jeigu ne, neverta kalbėti nei apie žmogiškąją, nei apie dieviškąją meilę. Jėzaus žinia nėra pasenusi. Jis nesiliauja kartojęs pasauliui tai, ko jam labiausiai reikia.

Nes Žmogaus Sūnus ateis savo Tėvo šlovėje su savo angelais ir tuomet jis atlygins kiekvienam pagal jo darbus.

Tai visiška ir galutinė pergalė. Jėzus leidžiasi į Jeruzalę, kad būtų ten kankinamas ir nužudytas, o po to trečiąją dieną prisikeltų. Jo sunkų kelią vainikuoja pergalė. Kas seka Jėzų nešdami kryžių, tesusimąsto ir apie jų laukiančią artėjančią šlovę bei džiaugsmą.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/old/bz9915/915pam1.html