„Nebijokite tų, kurie žudo kūną“

Gavėnios ir Velykų laikotarpiu išgyvenome dieviškojo atpirkimo darbo didžiuosius metinius minėjimus, po to du sekmadienius buvome kviečiami kontempliuoti bei garbinti Švenčiausiąją Trejybę ir Kristaus buvimą Eucharistijoje – slėpinius, apreikštus mums per Viešpaties Jėzaus gyvenimą, mirtį ir prisikėlimą. Šiandien grįžtame į vadinamųjų eilinių sekmadienių seką. Šis pats ilgiausias iš visų liturginių laikotarpių laikas nėra tik blanki, tuščia erdvė, kurią reiktų bet kaip užpildyti iki advento, kai vėl daugiau ar mažiau chronologine tvarka išgyvensime išganymo istorijos įvykius. Eiliniu laiku nesiekiama atminti kokio nors atskiro įvykio, taigi mūsų dėmesys išlieka laisvas, kad galėtume susitelkti į seniausią ir pamatinį krikščioniškosios liturgijos ritmą, ženklinamą Viešpaties prisikėlimo savaitinio šventimo sekmadienį. Taip patiriame iki pasaulio pabaigos su mumis esančio prisikėlusio Kristaus gaivinantį buvimą. Tuo pat metu eilinio laiko liturgija siekia plačia panorama pristatyti mums Dievo žodį, kuris buvo mums apreikštas ir perteiktas, kad galėtume nuolat semtis iš jo įkvėpimo kasdieniame gyvenime.

Trumpas eilinio laiko tarpas tarp Kristaus Krikšto ir gavėnios pradžios leido mums medituoti Kalėdų laikotarpiu švenčiamo Kristaus įsikūnijimo didingus padarinius. Antrasis ilgesnis, dabar prasidedantis eilinis laikotarpis atitinka Bažnyčios laiką tarp Sekminių ir antrojo Viešpaties atėjimo. Šio laikotarpio liturgija mus tvirtai įstato į dabarties momentą, mūsų kasdienio gyvenimo konkrečią tikrovę, kur išgyvename džiaugsmą ir liūdesį, pergales ir pralaimėjimus. Tai vieta, kur kartais patiriame stiprių pagundų. Tačiau čia ir tik čia, dabarties tikrovėje, sutinkame Dievo gailestingą žvilgsnį, nepaliaujamai dovanojantį mūsų laisvei paguodos, gydymo, stiprybės ir draugystės malones, kurių mums gyvybiškai reikia.

Šiandien skaitytoje Evangelijos ištraukoje Jėzus drąsina mus kovoje prieš nuodėmę ir blogį. Mes mokomi be baimės liudyti mums Jėzaus apreikštą tiesą ir pasitikėti Tėvu, kuriam esame vertesni „už daugybę žvirblių“, brangesni už visą regimą kūriniją drauge paėmus. Iš tiesų Viešpats, rūpestingai suskaitantis visus mūsų galvos plaukus, mus nuolat apgaubia švelnia meilės apsauga. Tačiau Jėzus įspėja dėl vieno didelio pavojaus. Jis sako mums, kad bijotume ne šiame pasaulyje esančių priešų, galinčių pakenkti ar nužudyti mūsų kūną, bet to, kas gali pražudyti ir mūsų kūną, ir mūsų sielą toje vietoje, kuri graikiškame tekste vadinama „Gehenna“. Reikia atkreipti dėmesį, kad žodžiais „Šeolas“ ar „Hadas“, kurie dažniausiai lietuviškai verčiami daugiskaita – „pragarai“, nusakoma neutrali vieta, kur mirusiųjų sielos kantriai laukia nuskaistinimo ar paguodos. Pavadinimas „Gehenna“ kilo nuo slėnio, esančio už Jeruzalės, kur pagonių karaliai aukodavo savo vaikus kaip deginamąją auką, pavadinimo, ir tai yra tikroji vienaskaita vartojamo žodžio „pragaras“ reikšmė, nurodanti realią amžinojo pasmerkimo galimybę.

Žmogaus siela yra nemirtinga, todėl negali būti nužudyta ar sunaikinta tikrąja šio žodžio prasme. Tačiau, jeigu galutinai netenka Dievo meilės šviesos, ji patiria dvasinę mirtį, „antrąją mirtį“. Jei taip įvyksta žemiškosios egzistencijos pabaigoje, tai ne todėl, kad Dievas pasmerkė ar liovėsi mylėjęs, bet dėl to, kad pati siela pasirinko atmesti Viešpatį ir tapti verge egoistiniame šėtono puikybės maište. Amžinosios Dievo meilės liepsna, siekianti mus perkeisti ir įvesti į Trejybės gyvenimą, pasmerktųjų suvokiama kaip persmelkianti ugnis, nepakeliamai prieštaraujanti savanaudiškumui, tapusiam vieninteliu jų egzistavimo principu. Vien tas dalykas sukelia pragaro kankynes.

Šiandienos Mišių pradžios malda, kaip ir daugelis eilinio laiko pradžios maldų, gali tapti maistu tęstinei meditacijai. Joje siūlomas priešnuodis širdies kietumui, galinčiam nuvesti į pasmerkimą. Joje prašoma Dievo pagarbios (o ne vergiškos) baimės ir nuoširdžios meilės jo šventam Vardui, nes, kaip stipriai akcentuojama pažodžiui verčiant iš lotynų kalbos, „Tu niekuomet nenustoji vadovavęs tiems, kuriuos įtvirtinai ant savo meilės pamato“.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2017-05.pdf