„Nebijokite“

Žymus antisovietinis disidentas, rašytojas Vladimiras Bukovskis, ilgai kalintas kalėjimuose, lageriuose bei psichiatrinėse ligoninėse, liudija, kad kiekvieną kartą išleistas į laisvę susidurdavo su pagunda: „Gal truputėlį pailsėti, pagyventi normaliai, nekovoti su sistema? Gal bent kuriam laikui padaryti pertrauką? Kodėl aš turiu nuolat kišti savo galvą? Juk yra daugybė kitų…“ Jis pasakoja, kad kiekvieną kartą turėdavo nugalėti baimę susivokdamas: „Jeigu ne aš, tai kas kitas? Jeigu ne dabar, tai kada?“ Įveikęs abejones, vėl įsitraukdavo į, atrodė, beviltišką kovą už tiesą ir žmogaus orumą.

Šiandienos sąlygomis retai tenka susidurti su lemtingais pasirinkimais, verčiančiais už įsitikinimus pralieti kraują. Atviroje visuomenėje heroizmo idealai „išeina iš mados“. Tačiau jei kol kas nereikalaujama paliudyti ištikimybę krauju, tai nereiškia, kad ištikimybė nevertinama. Sekti Jėzumi – tai ištikimai priimti vienatvę palikus sutuoktiniui, neįsivelti į korupcinius sandėrius, nepabijoti prarasti geriau apmokamo darbo. Dažnai užmokestis už tokį garbingą elgesį bus tik abejingumas, pajuoka, atmetimas. Tamsybės nemėgsta šviesos. Atsikratoma tų, kurių buvimas yra liudijimas ir ženklas. Renkantis, kaip anam disidentui, verta savęs paklausti: „Jeigu ne aš, tai kas kitas? Jeigu ne dabar, tai kada?“

Gali atrodyti, kad agresyvus blogio spaudimas totalitariniuose režimuose reikalauja didesnės ištikimybės Evangelijai, nei gyvenant demokratinėje santvarkoje. Tačiau Viešpats Jėzus savo liudytojus ir šiandien įspėja neprarasti budrumo: „Nebijokite tų, kurie žudo kūną, bet negali užmušti sielos. Verčiau bijokite to, kuris gali pražudyti ir sielą, ir kūną pragare.“ Totalitarinio režimo ištobulinta gulagų imperija – vaizdi blogio jėgų siautėjimo apraiška. Šiandien šėtonas gundo subtiliau, įmantriau, net iš ekranų ar iliustruotų žurnalų žvelgdamas ledinėmis kosmetikos priemonių paryškintomis akimis. Pranašas Jeremijas savo buvusių bičiulių apsuptas šaukia: „Klaikas visur!“ Psalmininkas skundžiasi: „Tapau benamis savo giminėms, svetimas savo motinos vaikams.“ Apaštalas Paulius primena, jog nuodėmė ir mirtis yra kiekvieno mūsų dalis.

Skelbti Jėzaus žinią dažnai tampa pavojinga, nes pasakoma nemaloni ir nepatogi tiesa. Kritikuojami galingieji, iš turtuolių atimamas jų gerovės pagrindas, protingieji laikomi trumparegiais. Žmonės ginasi nuo jiems nemalonių tiesos žodžių, stengiasi užtildyti ar net nužudyti Jėzaus mokinius. Ši grėsmė lydi kiekvieną atsakingai gyvenantį krikščionį. Nuo šios baimės Jėzus apsaugo sakydamas: „Nebijokite tų, kurie žudo kūną.“ Argi tokia paguoda mūsų nepiktina? Būtent to labiausiai bijome. Juk kūnas yra atviras užpuolimams, jis pažeidžiamas, kūnu juntame skausmą. Kūno mirtimi baigiasi žemiškasis gyvenimas. Tačiau Jėzus toliau tęsia džiugią žinią: žmoguje yra sritis, kurios neįmanoma įveikti, kuri nepasiekiama smurtui, tai suvereni tikrosios laisvės vieta – žmogaus siela. Žinoma, galima kėsintis ir į šią žmogaus nepriklausomybę, ji turi būti ginama nuo manipuliacijų. Tačiau žmogaus siela ir jo orumas yra nepavaldus pasaulio galybėms.

Vis dėlto Jėzus įspėja, kad yra viena siaubinga galybė, kuri gali pasiglemžti visą žmogų su kūnu ir siela. Jėzus nesako šios būtybės vardo, tik pačią grėsmę atskleidžia pragaro sąvoka.

Iki mūsų dienų neturtinguose Rytų kraštuose žvirbliai vartojami maistui. Jėzaus laikais jie buvo pigūs: už smulkiausią romėnišką monetą galima buvo nupirkti du žvirblius. Evangelija patikina mus, jog nė vienas iš tų neišvaizdžių kūrinių nežūsta be Dievo valios ir be jo žinios. Pasak Jėzaus, jo mokiniai vertesni už daugybę žvirblių. Galima įsivaizduoti, kad Jėzus šiuos žodžius pasakė šypsodamasis, žinodamas žmonių polinkį numenkinti savo vertę. Siekdamas mus dar labiau sutvirtinti ir apsaugoti nuo egzistencinės baimės, Jėzus pateikia dar vieną palyginimą apie žmogaus plauką. Jei Dievas žino tokius smulkius dalykus, suprantama, jog jam rūpi visas žmogus. Žmogus bijo nepastebėtas pranykti, būti užkastas į kapą. Juk kapo kauburėlis įsmunka, kryželis nuvirsta ir užrašas išblunka. Po šimtmečio vargu ar kas žinos apie jį – išskyrus Dievą. Dievo atmintyje ir jo dabartyje mes nuolat esame. Todėl Jėzus gali reikalauti, kad jį išpažintume visomis aplinkybėmis ir nepaisydami jokių grėsmių. Jėzaus mokiniams keliamas uždavinys yra neaprėpiamai didelis. Galima numanyti, kad mokiniai susidurs su pasipriešinimu, net smurtu. Jėzus mums žada Dievo pagalbą ir ragina, kad jo mokiniai nesibaimintų: nėra nieko slapto, ko Dievas neapreikš per apaštalus, jų sekėjus ir padėjėjus. Nors tai įvyksta ne vienu kartu, tačiau istorijos tėkmėje niekas iš to, ką Dievas nori apreikšti žmogui, nebus nuslėpta. Nuodėmės ir mirties paliestas pasaulis yra trapus. Dažnai gėris, kuriuo džiaugiamės, yra toks laikinas, jog vien pagalvojus, kad galime jo netekti, mus užvaldo baimė, nerimas, grėsmė. Ši baimė paralyžiuoja ir užsklendžia savyje, pakursto vaizduotę, įkalina mintis. Filosofas Seneka davė patarimą atmesti kylantį nerimą ir dalykuose įžvelgti tai, kas jie iš tikrųjų yra. Reikia nuimti kaukes ne tik nuo žmonių, bet ir nuo visų dalykų, grąžinant jiems tikrąją išvaizdą. Tuomet suprasime, kad baisiausia yra pati mūsų baimė.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2008-10.pdf