Palyginimai – Jėzaus mėgstamas būdas kalbėti apie Dievo Karalystę. Sykiu tai paveikus kalbėjimas, nes neduoda „sukramtyto“ atsakymo, o priverčia patį klausytoją mąstyti ir ieškoti tiesos. Jėzaus palyginimams nestinga paradokso, netikėtumo, intrigos.

Skaitant šiandienos palyginimą kyla klausimas, kodėl tokie skaičiai: penkios ir penkios mergaitės. Arba kodėl paikosios mergaitės neįleidžiamos į puotą? Kas ta alyva, kurios negalima pasiskolinti? Jėzus palieka mįslę, kurią iki laikų pabaigos Bažnyčia mins gromuluodama Apreiškimo turinį.

Šventasis Jeronimas, interpretuodamas šį palyginimą, siūlo pamąstyti apie penkis mūsų pojūčius, arba jusles: klausą, regą, lytėjimą, skonį ir uoslę. Šios penkios juslės gali būti panaudotos paikai arba protingai, jos gali tarnauti žemiems, gyvuliškiems troškimams arba pakylėti aukštyn, padėti išgyventi Dangų. Ar ne keista, kaip tie patys dalykai, tos pačios galios gali vesti tokiomis priešingomis kryptimis?

VII a. Sinajaus vienuolis Jonas Klimakas apie kūną, kuris sujungia penkias mūsų jusles, taip rašo: „Jis yra mano sąjungininkas ir mano varžovas, mano pagalba ir mano priešininkas, mano globėjas ir mano išdavikas.“ Visgi kūnas nėra vien priešininkas ir išdavikas, kurį reikėtų palikti, nusimesti lyg purviną drabužį ar iš kurio reikėtų ištrūkti kaip iš sielos kalėjimo. Kūnas su penkiais pojūčiais gali būti sąjungininkas, pagalbininkas ir globėjas einant į Dievo Karalystę, į Dangiškąją Puotą.

Šiandienos problema ta, kad mes juslingumą atskyrėme nuo dvasingumo. Dvasingumą palikome kaip pliką intelektualinį veiksmą ir „į bažnyčių palėpes sudėjome žibintus, smilkalus, žvakides, baldakimus, kvepiančius aliejus. Žiūrime įtartinai į atsidūsėjimus, ašaras, nusilenkimus, atsiklaupimus“.

Iš pirmo žvilgsnio jokios problemos čia nėra. Bet pažvelgus atidžiau galima pamatyti, kad juslingumo atsižadėjimas ir pasilikimas vien prie intelekto galbūt yra šiandienos tikėjimo krizės priežastis.

Kokią tiesą lengviausia išduoti? Intelektinę, kurią supratai vien šaltu protu. Kokį žmogų lengviausia užmiršti, iškeisti, palikti? Tą, kurį pažinai tik intelektualiai, bet neturi jokios jo patirties. Ir Dievą, kurį pažinai vien protu, labai nesunku pamiršti, nustumti į šalį ar išduoti. Visai kas kita, kai esi patyręs, pačiupinėjęs, skonėjęsis tiesa ar santykiu. Prisimena Lietuvos partizanai, kurie kankinami pajėgė neišduoti draugų, krikščionys kankiniai, kurie pakėlė skausmus ir neišsižadėjo tikėjimo. Ko gero, jų santykiuose ir tikėjime būta kažko daugiau nei vien protinis pažinimas.

Jei norime, kad tikėjimas neišnyktų, mums svarbu į jį susigrąžinti pojūčius. Klausa tikėjime yra pirmoji juslė. Dekalogas prasideda žodžiais: „Klausyk, Izraeli!“ (Įst 6, 4). „Taigi tikėjimas iš klausymo“, – sako apaštalas Paulius (Rom 10, 17).

Ar neįsirašiusios atmintin nuo vaikystės girdėtos gegužinių ir birželinių pamaldų melodijos, graudūs verksmai per gavėnią, paprotinėse Mišiose giedamos Marijos valandos? „Bažnyčios liturginis laikas, aiškiai skirstytas varpo skambesio, šiandien jau tapo tolimu prisiminimu.“

Mūsų klausą šiandien užteršia daugybė tuščių dalykų. O kas uzurpuoja klausą, tas uzurpuoja ir kalbą. Klausydami pasaulio triukšmo, o ne tyloje skambančio Dievo žodžio mes galime atsiliepti pasauliui, o ne Dievui.

Regėjimas – antroji pagal svarbą juslė – taip pat gali būti paika arba protinga mergaitė, rankiojanti šlamštą arba kraunanti lobį. Tai, ką matome, veikia jausmus kur kas stipriau negu tai, ko klausomės. Psichologai tvirtina, jog 85 proc. informacijos ir jutimo organų stimuliavimo ateina per regą.

Mes, kunigai, galime pagalvoti, ar mūsų bažnyčios vidus, joje esantys meno kūriniai ir liturgija yra geras maistas tikinčiųjų akims. O tikintieji gali klausti, kaip mes galėtume prisidėti, kad bažnyčioje ir liturgijoje rastume atgaivą savo akims. Bent švarią ir jaukią erdvę.

Dievą garbiname ir stebėdamiesi Jo kūrinijos grožiu. Kaip būtų gera mūsų utilitarinį žvilgsnį į aplinką pakeisti stebėtis nepaliaujančiu vaiko žvilgsniu! „Žiūrėdami nemato“, – sakė Jėzus apie savo palyginimo klausytojus (Mt 13, 13). Žiūrėti ir matyti yra ne tas pats. Matyti reikia išmokti. Panašu, kad regėjimas yra akių reikalas, o matymas – širdies. Nes matome tai, ko trokštame, ko ilgisi mūsų širdis. Panašiai kiekviename pojūtyje dalyvauja mūsų širdis, darydama jį gerą ar blogą.

Lytėjimas taip pat religijai svarbi juslė. Šventojo Rašto bučiavimas, rankų uždėjimas švenčiant kai kuriuos sakramentus, patepimai aliejais, ramybės linkėjimas, laiminimas, šlakstymas švęstu vandeniu, netgi panardinimas per Krikštą. „Ką girdėjome ir savo akimis regėjome, ką patyrėme ir mūsų rankos lietė, – tai skelbiame apie gyvenimo Žodį“ (1 Jn 1, 1), – liudija apaštalai.

Kitoje vietoje apaštalas sako: „Su juo valgėme ir gėrėme, jam prisikėlus iš numirusiųjų“ (Apd 10, 41). Ir ne tik prisikėlus. Kiek daug bendro valgymo su Viešpačiu patirčių Evangelijoje nuo Kanos vestuvių iki Paskutinės vakarienės. Kokius svarbius dalykus Jis sutapatina su valgymu: „Tai yra mano Kūnas, tai yra mano Kraujas. Imkite ir valgykite, imkite ir gerkite.“

Sveikintinas dalykas, kai Eucharistijos šventimą lydi agapė – meilės puota su valgiais ir gėrimais. Pasninkai ir askezės taip pat skonio juslės dalykai, ugdantys ją ir mus, mokantys džiaugtis ir Dievui dėkoti už viską. „Kaip elnė ilgisi tekančio vandens, taip aš ilgiuosi tavęs, Dieve“ (Ps 42, 2). O Dievas ne tik pagirdo ir pamaitina. Jis svaigina kaip vynas.

Mes galime užmerkti akis vaizdams, užsikimšti ausis garsams, bet negalime išvengti kvapo, nes „kvapas yra kvėpavimo brolis“. Smilkalai liturgijoje reiškia Mylimojo Viešpaties kvapą, ir mes jais pasmilkomi, kad neštume Kristaus kvapą pasauliui.

Mūsų pojūčiai, nukreipti Dievą garbinti, į meilės Jam ir žmonėms ženklus, kaip protingos mergaitės nebus palikti už durų Dangiškųjų vestuvių pokylyje.

Homilija parengta pagal Piero Pisarra tekstą „Pojūčiai ir dvasingumas“, paskelbtą „Bernardinai.lt“

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2017-10.pdf