„Viešpats ateis ir mus išgelbės.“ Šis pažadas, kuris mus be galo džiugina, yra pagrindinė advento tema. Šio laikotarpio, skirto pasiruošti Kalėdų šventei, pradžioje beveik instinktyviai norime jau išgirsti kalbant apie prakartėlę ir Jėzaus gimimą. Tačiau, prieš paminėdama šį pirmąjį išganymo įvykdymo etapą, Bažnyčia kreipia mūsų žvilgsnius į ateitį, primindama laikų pabaigą, kai Kristus sugrįš „debesyse su galybe ir didžia šlove“. Nes tik šiuo momentu pažadėtas išganymas bus atliktas visoje žmonijoje, kai kūrinija bus išlaisvinta iš nuodėmės vergijos ir apsireikš Dievo Sūnaus garbė. Taigi mes laukiame šios dienos, būdami solidarūs su visais žmonėmis, esančiais, buvusiais ir būsimaisiais, ir su visa kūrinija, kuri aimanuoja gimdymo skausmuose.

Ankstyvosios Bažnyčios krikščionys dažnai kalbėdavo ir samprotaudavo, tarsi šis įvykis būtų jau visai arti. Sekmadieniais naktinių susirinkimų metu jie giedojo aramėjiškai: „Marana tha – Ateik, Viešpatie Jėzau“; kai kurie iš jų, be abejo, uždegti meilės manė: „Galbūt jis galutinai sugrįš šįryt švintant!“ Tačiau įsivaizduokite tuo pat metu pranašą (pranašavimo charizma anuomet buvo dažna), kuris atsistoja jų susirinkime ir paskelbia: „Bažnyčios laukimas žemėje prasitęs mažiausia dvidešimt amžių.“ Kokia būtų buvusi dalyvių reakcija? Kai kurie tikriausiai būtų buvę nustebinti arba net priblokšti. Tačiau gilesnė samprata – tokia samprata iš tikrųjų greitai paplito pirmųjų krikščionių bendruomenėse – būtų leidusi suprasti, jog žmogišku požiūriu pratęsto laukimo mintis niekaip neprieštaravo nei Viešpaties pažadams ir žodžiams, nei jų vilties esmei.

Niekas nežino Kristaus sugrįžimo dienos nei valandos. Jei kas beldžiasi į jūsų duris teigdamas, kad tai tvirtai žino, reikia jį demaskuoti kaip netikrą pranašą. Pats Sūnus neturėjo misijos atskleisti savo sugrįžimo laiko. Tai Tėvo slėpinys. Nuo savo sosto amžinybėje Tėvas vienu žvilgsniu apima visą beribę laikų eigą, nuo visatos sukūrimo pradžios iki pabaigos. Taip, Viešpačiui „tūkstantis metų yra kaip viena diena“ arba daug mažiau nei diena – dalelė sekundės. Savo kantrybe ir gailestingumu Dievas „vėlina“ savo plano įvykdymą, nes jis „laukia“ norėdamas duoti mums ir visiems vaikams, kuriuos jis pažino iš anksto, būtiną laiką gimti, atsiversti ir pasiekti tobulumą.

Dievas nusprendė, kad tiksli paskutinės dienos data ir laikas liktų paslėpti mūsų akims. Vienintelis jo priesakas mums: „Budėkite! Saugokitės, kad jūsų širdis nebūtų apsunkusi nuo gardžių valgių, svaigalų ir kasdienių rūpesčių, kad toji diena neužkluptų jūsų netikėtai.“ Pasaulio pabaigos artėjimo ženklai, išvardyti Kristaus Evangelijoje, jau ilgai yra juntami; jų niekada netrūko jokiu istorijos laikmečiu. Nuo Bažnyčios pradžios kiekviena karta daugiau ar mažiau intensyviai kentė gamtos katastrofas, karus, įvairiausius sukrėtimus, persekiojimus. Mums, budintiems krikščionims, tokia realybė, kuri yra nuodėmės pavergto pasaulio dalis, nėra vien tik tragedija, kurią turime iškęsti pasyviai. Tai ženklai, gaivinantys mūsų tikėjimą. Jie mus moko ieškoti tikros ir tvirtos laimės ne šiame pasaulyje, kuris praeina, bet vien tik Dieve, su kuriuo jau galime bendrauti mūsų širdies slaptoje per maldą. Tokia tikrovė taip pat ragina atsiduoti kitiems meilėje, idant pagelbėtume jų varguose ir juos paguostume, kad pakviestume ir juos ieškoti amžinųjų vertybių. Šitaip veikdami, mes remiamės ne žmogiškomis jėgomis, bet Viešpaties pagalba. Taip ne tik ruošiamės patys, bet ir bendradarbiaujame su Dievu, parengdami pasaulį priimti galutinį Išganytojo atėjimą.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2018-11-12.pdf