Evangelijos teksto centre šį trečiąjį advento sekmadienį taip pat regime Joną Krikštytoją, kuris iš dykumos „persikėlė“ į kalėjimą. Mat jis sakė Erodui Antipui, Galilėjos bei Perėjos valdytojui, kad anam nevalia turėti savo brolio Pilypo žmonos Erodiados (plg. Mt 14, 3–4). Suprantama, jog tokiais atvejais pranašas yra uždaromas į tamsiąją. Pasak žydų istoriko Juozapo Flavijaus († apie 100), Erodas įkalino Joną Makeronto tvirtovėje, šalia Negyvosios jūros, ir vėliau nužudė. Kalėjime bebūdamas, Jonas nugirsta apie laukto ir skelbto Mesijo veiklą. Jis yra suglumęs: „Ar tu esi tas, kuris turi ateiti, ar mums laukti kito?“ (Mt 11, 3). Žinoma, jis žinojo, koks yra Ateinančiojo vaidmuo. Jonas nepretendavo užimti jo vietos. Jis suprato, kad pagrindinis veikėjas yra Kitas. „Jam skirta augti, o man – mažėti“ (Jn 3, 30), – taip kažkada jis buvo tvirtai pasakęs. Jonas buvo laimingas galėdamas stovėti atokiau ir matyti Lauktąjį, kuris kyla ir traukia visų dėmesį (plg. Jn 3, 28–29). Tačiau kalėjime išgirsta, jog Jėzus aplodismentų neieško. Užuot buvęs labiau visų matomas, jis stengiasi pasislėpti. Neleidžia sau siekti lengvo ir patogaus populiarumo (plg. Jn 6, 15; Mk 1, 34–38; Mk 3, 12). Greičiausiai Jonas taip pat kaip mesijinio ženklo laukė, kad bus išvaduotas iš Erodo kalėjimo, kaip ir skelbė Izaijas 61, 1. Ir to neįvyko.

Jonas kalbėjo apie „pjūtį“ (plg. Mt 3, 12). Jėzus kalba „sėjos“ terminais (plg. Mt 13, 3–9). Jonas jį matė rankose belaikantį grūdų vėtyklę ir ketinantį sutvarkyti kluoną išmetant lauk tai, kas netinka, aiškiai atskiriant geruosius nuo blogųjų, t. y. sutvarkyti kaip galima greičiau galutinai pašlijusius pasaulio reikalus (plg. Mt 3, 12). O Jėzus priima visus, šnekučiuojasi su muitininkais ir nusidėjėliais, leidžia suprasti, kad teismas nukeliamas į laikų pabaigą (plg. Mt 13, 24–30). Jonas jį įsivaizdavo su kirviu rankose, iš peties kertantį visus vaisių neduodančius medžius (plg. Mt 3, 10). O Jėzus priešingai – skelbia kantrybės ir atleidimo laiką (plg. Lk 13, 6–9). To nelaukta, todėl toks Jėzaus elgesys sunkiai suprantamas ir priimtinas. Tačiau Dievo Karalystės atėjimas išreiškiamas pirmiausia per atleidimą, kurį Dievas pasiūlo nusidėjėliams. Tai yra visa Evangelijos esmė. Iš tiesų svarbiau už stebuklus ar ligonių išgydymą yra žmogaus širdies išlaisvinimas iš nuodėmės.

Krikštytojas teisingai numatė laiką ir pagrindinį veikėją. Bet štai tas atvyksta nenumatytu keliu ir vaikšto takais, kurie neatitinka to laikmečio mąstymo. Galima sakyti: Jonas numatė teisingą laiką, tačiau suklydo nusakydamas būdą, mokėjo tiksliai nurodyti Lauktąjį, tačiau neatspėjo jo veikimo. Turbūt tai buvo jam skaudžiau, negu Erodo nuosprendis jį įkalinti Makeronto tvirtovėje. Tikrasis Krikštytojo kalėjimas buvo ne keturios Makeronto sienos, bet, kaip sako Bažnyčios mistikai, „Dievo tamsa“. Net tyla ir laukimas gali būti lengviau pakeliami. Tačiau Dievas, kuris kalba kitaip, negu mes tikėjomės, kuris nesielgia pagal mūsų mąstymą, kuris nepriima mūsų pasiūlymų, yra iš tikro nepakeliamas. Apninka abejonė, kad jis greičiausiai nėra Dievas, geriausiu atveju – hipotezė ar nepažįstamasis, nublokštas į šalį po Didžiojo sprogimo. Tai tikėjimo išbandymas. Nepakanka priimti Dievą. Reikia būti pasiruošusiems priimti kitokį Dievą, skirtingą nuo mūsų idėjų, schemų, įprastų paveikslų. Visi esame gundomi įrėminti Dievą į savo jausmus, skonius, įvaizdžius. Esame visada pasiruošę patarti Dievui, kaip jis turėtų elgtis, ir užmirštame, kad turbūt jis turi teisę mums patarti. „Nes mano mintys – ne jūsų mintys, o mano keliai – ne jūsų keliai“ (Iz 55, 8), – sako Viešpats.

Beje, į Jono susirūpinimo pilną klausimą Jėzus atsako labai paprastai, nurodydamas kai kuriuos pranašo Izaijo tekstus, kur apie tai buvo pranašaujama: aklų, kurčių, luošų išgydymas bei Gerosios Naujienos skelbimas vargšams (plg. Iz 26, 19; 29, 18–19; 35, 5–6; 61, 1). Jėzus daugiau nieko nesako, tik nurodo šias pranašystes ir palieka pačiam Jonui daryti išvadas sakydamas: „Ir palaimintas, kas nepasipiktins manimi“ (Mt 11, 6). Papiktinimas (gr. skandalon) yra kliūtis mūsų kelyje, kliuvinys, už kurio užkliuvęs žmogus gali pargriūti (tokia yra pirminė šio graikiško žodžio reikšmė). Kai žmogus atsiduoda tik sau, jis susikuria Dievo įvaizdį, panašų į tą, koks jis pats norėtų būti, t. y. aukštesnis už kitus. Jėzus Kristus suskaldo visus įsivaizduojamus Dievo atvaizdus. Reikėtų priimti Dievą, kuris pakeistų mūsų dievą – stabą, t. y. nuolat ir atidžiai valyti mūsų Dievo įvaizdį lyginant jį su autentišku atvaizdu, kurį atskleidė Kristus. Taip, Jėzuje Kristuje yra apreiškiamas kitoks Dievas. Ne kitas Dievas, bet vienas ir vienintelis, kuris kalbėjo ir bendravo „daugel kartų ir įvairiais būdais“ (Žyd 1, 1) per visą išganymo istoriją ir sudarė su Izraeliu nesibaigiančią sandorą, kai „atėjus laiko pilnatvei“ (Gal 4, 4) ištarė lemtingą žodį žmonijai per Žodį, tapusį „kūnu“ (Jn 1, 14). Jėzus, tik jis, mums parodo, kokie ir kas pagal Dievo norą mes turime būti ir koks bei kas yra Dievas. Galima pasakyti, jog Jėzus yra žmogiškasis Dievo veidas. Trivienio Dievo paveikslas, įrėžtas Jėzaus įsikūnijime, mirtyje ir prisikėlime, yra Dievas, pasirinkęs atsisakyti savo dieviškumo ir pasiaukojęs. Jėzuje Kristuje mūsų žmogiškoji istorija tapo paties Dievo istorija. Dievas kartą ir visiems laikams asmeniškai susisiejo su žmonija ir lieka jai iki galo ištikimas palaikydamas išganymo ir pasiaukojimo dialogą.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2013-11.pdf