Kelias į laisvę

Kalno pamokslas, prasidėjęs palaiminimais (plg. Mt 5, 1–12), tęsiasi per tris ilgus skyrius, kuriuose evangelistas Matas išskiria šešias antitezes tarp Mozės Įstatymo („jūs esate girdėję…“) ir naujojo Jėzaus Įstatymo („o aš jums sakau…“). Šio sekmadienio Evangelijoje pateikiamos keturios antitezės su įžanga. Toks Jėzaus kalbėjimo būdas darė didelį įspūdį žmonėms, nes pasakymas „o aš jums sakau…“ tolygus dieviškajam autoritetui, Dievui, kuris yra Įstatymo šaltinis. Jėzaus naujumo esmę sudaro ir tai, kad jis pats išpildo šiuos Dievo įstatymus ir taip suteikia jiems Šventosios Dvasios jėgą. O mes tikėjimu į Kristų galime atsiverti Šventosios Dvasios veikimui, kad gebėtume gyventi dieviškąja meile, nes, pasak šv. Pauliaus, „meilė – Įstatymo pilnatvė“ (Rom 13, 10).

Šiandien, švęsdami mūsų valstybės atkūrimo dieną, atidžiau pažvelkime į Jėzaus mokymą apie tiesos sakymą ir priesaiką. Tai ne kartą atrandame pažymėta Senajame Testamente: „Nenaudosi piktam Viešpaties, savo Dievo, vardo, nes Viešpats nepaliks nenubausto to, kuris naudoja piktam jo vardą“ (Iš 20, 7). Šis nurodymas neturi nieko bendro su piktžodžiavimu, nes jis smerkia žmogų, kuris prisiekia Dievo vardu, kad įrodytų savo žodžių arba pažado tikrumą norėdamas apgauti kitą. „Kai žmogus padaro įžadą Viešpačiui ar priesaika įsipareigoja įvykdyti pažadą, savo žodžio nelaužys. Jis įvykdys visa, kas išėjo iš jo burnos“ (Sk 30, 3). „Kai padarai įžadą Viešpačiui, savo Dievui, nedelsk jį įvykdyti, nes Viešpats, tavo Dievas, tikrai iš tavęs jo pareikalaus, ir tu užsitrauksi kaltę“ (Įst 23, 22). Jėzaus laikais buvo perdėtai prisiekinėjama ir dievagojamasi. Lengvabūdiškai prisiekinėta, pavyzdžiui: „Prisiekiu Jeruzale“ arba „Prisiekiu savo galva“. Be to, priesaikos pradėtos skirstyti į privalomas ir neprivalomas. Jeigu priesaikoje nebūdavo minimas Dievo vardas, tokios priesaikos buvo galima ir netesėti, bet jeigu būdavo prisiekiama Dievo vardu, tai priesaika tapdavo įpareigojanti ir šventa. Todėl prisiekus dangumi arba žeme, savo galva arba Jeruzale, žmogus jautėsi esąs laisvas ją vykdyti arba jos nevykdyti. Būdavo gudraujama: neištaręs Dievo vardo, žmogus jautėsi, kad į šį reikalą jis neįtraukė Dievo, todėl gali ir netesėti duoto žodžio. Tačiau Jėzus pakeičia šį mąstymą sakydamas, kad Dievas yra visur: „Išvis neprisiekinėkite nei dangumi, nes jis – Dievo sostas, nei žeme, nes ji – jo pakojis, nei Jeruzale, nes ji – didžiojo Karaliaus miestas. Neprisiek nei savo galva, nes negali nė vieno plauko padaryti balto ar juodo“ (Mt 5, 34–36). Viskas pasaulyje priklauso Dievui, nesvarbu, ar jo vardas minimas ar neminimas, jis vis tiek tame dalyvauja. Gyvenimo negalima skirstyti į sritis, kur Dievas yra, ir sritis, kur jo nėra. Mes turėtume visus savo pažadus laikyti šventais ir įpareigojančiais, nes jie visi yra ištarti Dievo akivaizdoje. Evangelijos ištrauka baigiasi nurodymu, kad žmogus privalo sakyti „taip“, jeigu jis turi sakyti „taip“, ir „ne“, jei „ne“, ir nieko daugiau. Tai pakartoja ir apaštalas Jokūbas: „Bet pirmiausia, mano broliai, neprisiekinėkite nei dangumi, nei žeme, nei kitokia priesaika. Tebūnie jūsų „taip“ – taip ir „ne“ – ne, kad nepakliūtumėte į teismą“ (Jok 5, 12). Prisiekinėjimas atskleidžia žmogaus trapumą – polinkį meluoti. Jėzus reikalauja iš savo mokinių tiesumo, kuris priesaiką paverčia nereikalingu dalyku. Žymusis graikų filosofas Sokratas sako: „Žmogus taip turėtų gyventi, kad juo būtų pasitikima labiau, negu kokia nors priesaika.“ Klemensas Aleksandrietis († apie 215) irgi taip mano: „Krikščionio gyvenimo elgsena turėtų būti tokia, kad niekas iš jo nereikalautų jokių priesaikų.“ Tad ar reikėtų laikyti šį Jėzaus pasakymą: „Taip, jei taip, Ne, jei ne, o kas viršaus, tai iš piktojo“, visišku priesaikos uždraudimu, netgi, pavyzdžiui, liudijant teismo procese? Apaštalas Paulius, atrodo, lyg ir prisiekinėjo: „Šaukiuosi Dievą liudytoju, – kaip mane gyvą regite, – kad neatvykau į Korintą tik jūsų gailėdamas“ (2 Kor 1, 23); „Ką jums rašau, tvirtinu Dievo akivaizdoje, jog nemeluoju“ (Gal 1, 20). Pats Jėzus neprieštaravo prisiekti, kai teisme vyriausiasis kunigas jam tarė: „Prisaikdinu tave gyvuoju Dievu, kad mums pasakytum, ar tu Mesijas, Dievo Sūnus!“ (Mt 26, 63). Kodėl vis dėlto daromos išimtys ir leidžiama prisiekti arba duoti įžadus?

Mūsų pasaulis nėra tobulas, mes tik keliaujame į Dievo Karalystę. Nors Jėzus ir sako, kad nuoširdžiam žmogui nereikia prisiekti, nes jo žodžių tiesa ir pažadų patikimumas nereikalauja tokios garantijos, tačiau jau pats faktas, kad egzistuoja priesaikos, kalba apie žmogaus trapumą. Tinkamas pavyzdys būtų Petro išsižadėjimas Jėzaus. Kai Petro paklausė, ar jis buvo Jėzaus mokinys, šis atrėžė: „Nei aš žinau, nei suprantu, ką tu sakai“ (Mk 14, 68). Galiausiai jis ėmė prisiekinėti ir dievagotis, deja, meluodamas: „Aš nepažįstu to žmogaus, apie kurį jūs kalbate“ (Mk 14, 71). Petro pavyzdys mums atskleidžia dar vieną skaudų momentą: priesaikos arba įžadai irgi nėra nuoširdumo garantas. Juk šiandien duotas žodis žengiant santuokos, kunigystės ar vienuolystės keliu yra gana stipriai nuvertėjęs. Priešingas Petro ir dažnam mūsų išsižadėjimui buvo Jėzaus atsakymas į klausimą, ar jis esąs Mesijas. Jėzus paprasčiausiai atsakė: „Taip, Aš Esu“ (Mk 14, 62). Taip atsakydamas Jėzus tarsi pasirašė sau mirties nuosprendį. Baimė jo neįveikė. Todėl, nors ir esam linkę į neištikimybę, Jėzus ir mus kviečia siekti gyvenimo skaidrumo nebijant susidurti su tiesos padariniais, nes tik tiesa padarys mus laisvus (plg. Jn 8, 32).

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2014-01.pdf