Liturginės šventės sugrupuojamos atskleidžiant jų tarpusavio ryšį ir giliąją prasmę. Po Šventųjų apaštalų Petro ir Pauliaus iškilmės švenčiame pirmuosius Romos Bažnyčios kankinius. Po Šventojo Kryžiaus išaukštinimo šventės minime Sopulingosios Dievo Motinos šventę. Pirmąją Naujųjų Metų dieną švenčiama Marijos Dievo Gimdytojos iškilmė taip pat geriau suprantama kaip baigiamoji Kalėdų oktavos šventė. Per visas aštuonias Kalėdų oktavos dienas skaitiniai ir maldos ragina apmąstyti Viešpaties Gimimo įvykį. Oktava baigiasi Marijos Dievo Gimdytojos iškilme. Kalėdos yra dieviškosios iniciatyvos šventė: Tėvas sukūrė pasaulį, buvo jo atmestas ir su meile ruošė žmoniją savo Sūnaus atėjimui. Įsikūnydamas Dievas nužengia į savo kūriniją, žemė sujungiama su Dangumi. Kalėdų oktavai baigiantis švenčiame mūsų atsaką į Dievo parodytą meilę. Mes išgirdome dieviškąjį pašaukimą ir ištardami „taip“ galime leisti Žodžiui tapti kūnu mūsų širdyse. Švenčiame savo likimą – susivienijimą su Viešpačiu amžiams. Kaip galėtume geriau tai atšvęsti, jei ne atmindami tobulą mokinystės pavyzdį, „labiausiai palaimintą iš visų“ Mergelę Mariją?!

Žvelgiant į Mariją, kuri buvo apsaugota nuo gimtosios nuodėmės, gali kilti mintis, kad ji priklauso visiškai kitokiai žmonių kategorijai negu mes. Tačiau, nors ji ir yra labiausiai išaukštinta iš visų kūrinių, jos likimas – tai kiekvieno žmogaus likimo pažadas. Šia mintimi žvelkime į Marijos Dievo Gimdytojos šventę. Marija tapo Dievo Gimdytoja paties Dievo pasirinkimu. Dievas ir mus išsirinko Kristuje, „kad būtume šventi ir nesutepti jo akivaizdoje“ (Ef 1, 4). Marija Betliejuje pagimdė Sūnų, o mes esame pašaukti ugdyti savyje ir kituose Kristaus bruožus, kad drauge su šventuoju Pauliumi galėtume sakyti: „Mano vaikeliai, kuriuos aš ir vėl su skausmu gimdau, kol jumyse išryškės Kristaus atvaizdas“ (Gal 4, 19). Priimdami Dievo veikimą savo širdyje, kaskart vis aiškiau patiriame, kad jis pirmasis mus pamilo. Tikėjimo liudijimu gimdome tuos, kurie niekuomet nepažino Jėzaus. Su gyvenimo bendrakeleiviais dalijamės tuo, kas mums vertingiausia. Dievas visą gyvenimą ugdė Mariją. Tai, kad ji pagimdė Išganytoją, yra tik vienas jos gyvenimo etapas. Jos žemiškoji piligrimystė pasibaigė ėmimu į dangų. Dalyvavimas Dievo Gimdytojos užduotyje yra kiekvieno krikščionio kelio dalis.

Antrajame skaitinyje šventasis Paulius aiškina galatams išganymo istoriją „atėjus laiko pilnatvei“. Ši frazė labai talpi. Joje glūdi ištisi klodai: sandora su Abraomu, išėjimas iš Egipto, Sinajaus sandora, ilga pranašų eilė, parengianti Dievo Žodžiui kelią. Karta po kartos tikintieji laukė to, kurį evangelistas Lukas vadino „Izraelio paguoda“. Dievas Tėvas rengia pasaulį priimti jo Sūnų, suausdamas nesuskaitomų Senojo Testamento teisiųjų ir nusidėjėlių gyvenimus į savo tautos istoriją. Atėjus laiko pilnatvei tas parengimo darbas buvo baigtas, ir pasauliui gimė Kristus.

Tai nuostabios Dievo meilės istorija. Daugelis esame girdėję ją ne kartą, todėl nebeįstengiame jos priimti vaikiškai atvira širdimi. Tai pasakojimas apie Kūrėją, kuris, nors būdamas atmestas savo kūrinių, nepaliauja jais rūpinęsis. Melskimės, kad Dievo malonė padėtų mums naujai išgirsti šiuos įvykius. Evangelistas Lukas du kartus pabrėžia, jog Marija dėmėjosi ir svarstė šiuos slėpiningus dalykus savo širdyje: po piemenų pagarbinimo ir radus Jėzų šventykloje tarp išminčių. Svarstydama apie nuostabų Dievo veikimą savo tautos istorijoje, Marija visa širdimi susivienijo su Dievo valia.

Naujųjų Metų diena – linkėjimų ir pažadų laikas. Kalėdas šventėme kaip pirma mus pamilusio Dievo dovaną, o šiandien švenčiame mūsų atliepą. Šiandien galime padaryti praktišką pasiryžimą, kuriuo sektume Marijos pavyzdžiu. Ryžkimės labiau gyventi Dievo žodžiu. Šventasis Raštas tebūna mūsų gyvenimo dalis. Marijos pavyzdžiu galime apmąstyti savo gyvenimo kelionę išganymo istorijos šviesoje. Įdėmiai apmąstydami Dievo žodį, kiekvienas asmeniškai išgirsime paraginimus bei užduotis didžiajame išganymo plane.

Evangelijos skaitinyje dar kartą skelbiama Kalėdų žinia. Šį kartą skaitinys kiek ilgesnis: praslinkus aštuonioms dienoms po gimimo, berniukui duotas Jėzaus vardas. Jėzus priklauso savo tautai ne tik kilme, gimimu iš Mergelės Marijos. Jis priimamas į Dievo tautą skausmingu apipjaustymo ženklu. Tai jo kančios pradžia ir drauge išankstinė pranašystė. Išganytojo vardas krauju įrašomas jo kūne.

Jėzaus vardu nusakoma jo gyvenimo misija. Šis vardas nėra skirtas tik jam pačiam, jis kviečia ir ragina juo sekti. Kas nori, gali savintis šį vardą ir vykdyti jo programą. Per krikštą dalyvaujame Jėzaus išganymo slėpinyje: kunigas, ištardamas krikšto vardą, kryžiumi paženklina kaktą, burną ir krūtinę. Šventasis Paulius romiečiams rašo: „Argi nežinote, jog mes visi, pakrikštytieji Kristuje Jėzuje, esame pakrikštyti jo mirtyje.“ Jėzaus vardu išaukštinama ne mirtis, o gyvenimas. Jėzaus vardu džiugiai ir viltingai pradedame Naujuosius Metus.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2010-24.pdf