Švenčiame Marijos Dievo Gimdytojos iškilmę. Šiandienos skaitinyje minimas Jėzaus apipjaustymas ir vardo suteikimas aštuntą dieną po gimimo. Pirmąją Naujųjų Metų dieną taip pat švenčiama Pasaulinė taikos diena. Šventasis Tėvas šios dienos proga paskelbia specialią žinią. Minime Dievo Motinos titulą kiekvieną kartą kalbėdami „Sveika, Marija“ maldą. Šiandienos iškilmė mus dar kartą kviečia suvokti, kas yra Jėzus. Tikime, kad Jėzus Kristus yra vienas asmuo, turintis dieviškąją ir žmogiškąją prigimtį. Yra tik vienas Jėzus, jis yra ir Dievas, ir žmogus. Kalėdų laikotarpiu švenčiame tai, kad amžinasis Žodis, antrasis Švenčiausiosios Trejybės asmuo, tampa vienu iš mūsų: „Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų.“ Žodis, kuris nuo amžių buvo dieviškas, priėmė žmogiškąją prigimtį ir įžengė į istorinį laiką. Marija yra amžinojo Žodžio Motina. Jis per ją priėmė žmogiškąją prigimtį. Taigi Marija yra Dievo Motina.

Marija yra tikėjimo žmogaus pavyzdys. Šventasis Augustinas apie Marijos tikėjimą sakė, kad Dievo buvimas Marijos širdyje yra ankstesnis, negu ji priėmė Dievą į savo įsčias. Jos tikėjimas apima dvasinę ir fizinę, regimą ir neregimą tikrovę. Tikėjimas yra vidinis ryšys su visos būties šaltiniu. Per tikėjimą Marijos ryšys su Dievu tapo regimas. Dvasinis ryšys tapo fiziniu. Dievo Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų. Amžinasis Dievo Sūnus galėjo gimti dėl to, kad Marija buvo „malonėmis apdovanotoji“. Ji tobuliausia iš žmonių dėl ypatingo ryšio su Dievu.

Evangelijoje ne kartą minima, kad Marija dėmėjosi Dievo stebuklus ir svarstė juos savo širdyje. Evangelistas Lukas tai primygtinai pabrėžia parodydamas, kad Marija nebuvo vien pašalinė išganymo plano stebėtoja. Ji suvokia, jog Dievas per ją vykdo savo atpirkimo stebuklą. Jai nekelia abejonių Dievo iniciatyva. Marija leidžia Dievui veikti per save ir netemdo jo veikimo. Dvasinio gyvenimo esmė yra leisti, kad Dievo darbas būtų matomas, leisti kitiems patirti Dievą neatkreipiant dėmesio į save. Dvasinis rašytojas Thomas Mertonas pavadino Mariją iškiliausia asmenybe, nes ji neužtemdo savo asmeniu Dievo šviesos. Minėdami Marijos Dievo Gimdytojos iškilmę, švenčiame jos nuolankumo didybę. Ji leido tam, kas dvasiška, tapti kūnu ir savo kūniškumo ribomis nesumenkino Dievo veikimo.

Šiandien į Dievą galime kreiptis vardu, nes jis mums apreikštas. Angelas nurodė Marijai šį vardą dar prieš jo pradėjimą įsčiose. Jėzaus vardas yra apreiškimas ir mokymas: Dievas gelbėja. Belaukdami Mesijo izraelitai tikėjosi sulaukti teisėjo, gal net kerštautojo, tačiau gimė Gelbėtojas. Žmonės tikėjosi, kad apsireiškęs Dievas atlygins geriesiems ir nubaus bloguosius. Tačiau Jėzus atėjo ieškoti pasiklydusiųjų ir valgyti su nusidėjėliais. Jis apreiškė, kad Dievas myli nusidėjėlius, nors nepakenčia nuodėmės. Jis myli taip pat teisiuosius, tačiau ne dėl jų teisumo. Dievas myli besąlygiškai ir dovanai, panašiai kaip tėvai myli savo vaikus. Atėjus Išganytojui žmonės pasidalijo, tačiau ne taip, kaip buvo įprasta – į geruosius ir bloguosius, bet į kitokias kategorijas. Vieni žmonės įtikėjo meile ir leidosi mylimi. Tie tiki, kad jiems reikia gelbstinčio Dievo – Jėzaus. Jie priima išganymą kaip dovaną ir malonę. Į šią kategoriją pateko daugybė nusidėjėlių ir nedaugelis teisiųjų. Kitoje pusėje stojo tie, kuriems nesinorėjo priimti meilės, kurie mieliau rinkosi vykdyti nustatytas pareigas ir atlikti prievoles (taip pat religines). Tie norėjo nusipelnyti savo laimę, užsidirbti ją kaip atlygį. Buvo taip pat tokių, kurie manė, jog negali būti mylimi, nes per daug nusidėjo. Jie per daug sureikšmino savo nuodėmingumą ir netikėjo Dievo meilės galia.

Mums reikia pasirinkti, kokiai žmonių kategorijai norime priklausyti. Daugelis krikščionių nemano esą nei dideli nusidėjėliai, nei labai šventi, norėtų rinktis kažkokią tarpinę būseną. Tačiau Jėzus pabrėžia atėjęs ieškoti pražuvėlių ir gelbėti nusidėjėlių. Šiandien išpažinkime: mums reikia Gelbėtojo Jėzaus ir Dievo Motinos užtarimo.

Skaičių knygos skaitinyje girdėjome trigubą palaiminimą: Dievas įsako Mozei, Aaronui ir jo sūnums laiminti izraelitus. Pats Dievas yra laiminimo ir išganymo versmė. Dievas laimina žmogų nuo pat sukūrimo. Senosios Sandoros laikais Dievo palaiminimai buvo suvokiami daugiausia kaip apčiuopiamos dovanos: gausūs palikuonys, kaimenės, derliai, gera sveikata, ilgas gyvenimas. Didžiausias ir galutinis Dievo palaiminimas yra Jėzus Kristus. Naujajame Testamente suskamba nauja palaiminimo samprata. Apaštalas Paulius Laiške efeziečiams sako, kad Kristuje esame palaiminti „visokeriopa dvasine palaima danguje“. Kalno pamoksle palaimintais vadinami vargdieniai, alkstantys ir trokštantys. Aišku, kad palaiminimų pilnatvė atsivers tik galutinai įsiviešpatavus Jėzui. Naujųjų Metų proga pirmiausia linkėkime Jėzaus atneštos ir būsimos palaimos.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2009-23.pdf