Kažkada Jėzus, matydamas minias, gailėjosi žmonių, nes jie buvo suvargę ir apleisti, lyg avys be piemens. Tuomet jis tarė mokiniams: „Pjūtis didelė, o darbininkų maža. Melskite pjūties šeimininką, kad atsiųstų darbininkų į savo pjūtį“ (Mt 9, 35–38).

Mieli tikintieji, šiandien taip pat matome daug apleistų, kūnu ir siela suvargusių ir net savo šio skurdo nesuvokiančių žmonių. Jiems reikia pagalbos. Antraip gailestingumas, tarpusavio meilė ir dvasingumas išblės. Reikia, kad kažkas ateitų pas šias apleistas, gero žodžio, užuojautos ir pagalbos išsiilgusias minias. Nesidairykime ieškodami tų, kurie ryžtųsi paskirti savo gyvenimą pasauliui atnaujinti, evangelizuoti ir krikščioninti. Pažvelkime į save ir pagalvokime, ką mes galime padaryti kilnaus ir gero savo aplinkoje. Pasauliui reikia Kristaus, pasaulis žiūri ieškodamas, pro kurias duris ateis tas, kuris palengvins jo sunkią dalią. Tačiau turime suvokti, jog didysis pasaulio atnaujinimas prasideda nuo mūsų pačių atsinaujinimo Kristuje.

Šventoji Motina Teresė iš Kalkutos kartą papasakojo vieną savo skaudžią, tipišką mūsų dienų patirtį: Vieną 1979 m. dieną, lankydama vienus iš geriausiai ir gražiausiai įrengtų senelių namų Anglijoje, ji pastebėjo, kad šiame prieglobstyje gyvenantys seneliai nesišypso. Visų senelių ir močiučių akys visą laiką nukreiptos į duris. Motina Teresė nustebusi paklausė vienos seselės: „Kodėl visi jie žiūri į duris?“ „Jie taip daro ištisomis dienomis, – atsakė seselė, – seneliai laukia, kad gal kas nors ateis jų aplankyti. Juos kamuoja vienatvė, štai kodėl jie žiūri į duris. Tačiau niekas neateina.“ Palaimintoji Motina Teresė padarė išvadą, kad jaustis apleistam yra didelis skurdas.

Mes visi privalome būti savo tikėjimo liudytojais, tačiau kai kurie ypatingu būdu tam pasišvenčia. Tai misionieriai, vienuoliai, kunigai ir vyskupai. Kiekvieno gyvenime ateina toks momentas, kai klausiame savęs: „Ką aš galiu padaryti gyvenime didžio ir nepaprasto? Kaip tai įvykdyti?“ Į šį klausimą Bažnyčia tau turi parengusi atsakymą: būk uolus krikščionis. Tačiau jei tau ir šito per mažai – pažvelk, kiek daug nuveikia melsdamiesi, apaštalaudami ir dirbdami socialinį darbą vienuoliai. Kiek pasiaukodami dirba pasaulyje kunigai ir vyskupai. Pagalvok, mielas jaunuoli ir jaunuole, kas būtų atsitikę pasauliui, jeigu Dievo Motina Marija būtų atsakiusi „ne“, aš nesutinku būti Išganytojo motina? Kas būtų atsitikę, jeigu Jėzus Getsemanės sode būtų pasakęs „ne“, aš nesutinku kentėti, nesutinku gerti iš Viešpaties kančios taurės? Kas būtų atsitikę su vienuolišku gyvenimu, jeigu šv. Pranciškus Asyžietis būtų taip ir likęs turtingo tėvo namuose ir neatnaujinęs vienuoliško gyvenimo dvasios Europoje? Kas būtų atsitikę su Prancūzijos gyventojais, jeigu šv. Vincentas Paulietis nebūtų atsidavęs socialiniam darbui? Kas būtų ištikę Indijoje ir kitose pasaulio šalyse apleistus, sergančius ir mirštančius žmones, jeigu jų slaugymui nebūtų pasišventusi Motina Teresė iš Kalkutos? Kokiu keliu eitų šiandienė Bažnyčia, jeigu jaunuolis iš Vadovicų Karolis Vojtyla būtų tapęs ne kunigu, bet aktoriumi?

Kristus mus kviečia tapti Dievo tautos ganytojais, Viešpaties misijos tęsėjais, skelbiančiais Evangeliją pasaulio platybėms, idant būtų atnaujintas pasaulio veidas. Dažnai mes neatsiliepiame į Kristaus kvietimą, nes labiau galvojame apie save, savo patogumus ir naudą, apie savo planus ir užsiėmimus. Mes užmirštame, kad du trečdaliai pasaulio dar nepažįsta Kristaus. Užmirštame, kad milijonai vaikų miršta iš bado, jog šimtai tūkstančių jaunuolių ir merginų auga negalėdami lankyti mokyklos, jie nemoka nei skaityti, nei rašyti. Jie sunkiai vergiškomis sąlygomis dirba ir patiria darbdavių nesąžiningumą, išnaudojimą ir pažeminimus.

Jeigu tavo širdyje kyla noras nuveikti gyvenime kažką nepaprasto ir prasmingo, jei tu nori pakeisti tave supantį pasaulį į geresnę pusę, vadinasi, pradedi girdėti Kristaus balsą, kviečiantį tave atsidėti Viešpaties tarnystei. Mielas jaunuoli ir jaunuole, esi kviečiamas būti tarp Kristaus mokinių, tarp misionierių, kunigų ir vienuolių, kurie visomis jėgomis darbuojasi stengdamiesi Kristaus Evangelijos dvasia atnaujinti pasaulį, sukilninti žmonių tarpusavio santykius, pasėti dieviškojo gėrio sėklą žmonių širdyse. Šiandien Jėzui reikia tavęs. Tau jis patiki savo Evangelijos skelbimą.

Kodėl būtent tau neatsiliepus į Kristaus kvietimą? Kodėl nepasiryžus tarnauti Kristaus karių eilėse? Stok į Viešpaties tarnybą, būk Jo didžiojo plano vykdytojas. Be baimės ir atsilaikydami prieš pasaulį, gundantį karjera, pinigais, galia, ištarkime Viešpačiui „taip“.

Visi turime pasitikėti, jog Kristus, lyg piemuo palikęs 99 nepasiklydusias avis, ateis mūsų ieškoti ir tikrai suras. Mes visada galime Kristaus prašyti maldos žodžiais: „Gerasis Ganytojau, Jėzau Kristau, meilingai saugok savo krauju atpirktas avis ir nuvesk jas į amžinąsias dangaus ganyklas.“

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2017-04.pdf