Gerus žodžius išgirsti visiems labai miela. Kai komplimentai žeriami kitiems girdint, susigėsta, nepatogiai jaučiasi nebent kuklus žmogus. Visai kas kita, kai išsakoma kritika, pabarimas, neigiamas įvertinimas. Kitiems klausant išsakyti kartūs, nemalonūs žodžiai tampa dar rūstesni, užgauna žmogaus ambicijas, mažina savivertę, griauna motyvaciją veikti ir gesina iniciatyvumą. Reikia didelės brandos ir išminties tiek kritiką išsakyti, tiek ją priimti. Popiežius Pranciškus vienose rekolekcijose sudarė dorybių katalogą, kuriame reikalingiausios krikščionio dorybės viena kitą papildo. Tarp jų meilė turi būti kartu su tiesa, o pagarba – greta nuolankumo. Meilė be tiesos tampa destruktyvaus, „netikro gerumo ideologija“, o tiesa be meilės – aklu teisimu. Pagarbumas yra kilnių ir jautrių sielų savybė. Šį bruožą turintis žmogus stengiasi įvairiausiomis aplinkybėmis liudyti tikrą pagarbą kitiems.

Jėzus neragina atsisakyti kritiško nusistatymo, nepastebėti blogai besielgiančio žmogaus. Viešpats kviečia į brolišką pataisymą, ragina nepamiršti diskretiškumo, kritikos kelyje laikytis tam tikro laipsniškumo. Barti prie keturių akių reiškia labai asmenišką susitikimą, kai išsakoma nuoskauda, apibūdinama patirta žala, budinama kito asmens sąžinė, bet kartu išsaugomas geras žmogaus vardas kitų akyse. Tačiau ne visada tokie diskretiški poelgiai duoda susitaikymo vaisių. Klaidos gali būti nepripažįstamos, o nuostoliai neatlyginami. Prie kelių liudininkų išsakyta kritika, apibūdinta žala tampa viešu reikalu. Taip siekiama nešališkumo, kuo didesnio objektyvumo bei nuskriaustojo interesų palaikymo konflikto aplinkybėmis. Kai ir tai nepadeda spręsti konfliktinių situacijų, prireikia bendruomenės akistatos. Bendruomenė – paties aukščiausio autoriteto žmonių santykių vertintoja. Joje visada svarbūs žmonių ryšiai, bendradarbiavimas ir pasitikėjimas vienas kitu. Bendruomenę sieja vienas tikslas, visi jos nariai remia ir palaiko vienas kitą, kad žmogus galėtų pasiekti pilnatvę drauge su kitais. Kaip žmogus negali visavertiškai užaugti be kitų pagalbos, taip ir jo brandžiai raidai ir asmeninei laimei reikia kitų.

Atskirtis nuo bendruomenės reiškia socialinę izoliaciją. Tai gali atrodyti kaip bausmė ar didi skriauda. Tačiau toks nuosprendis turi pedagoginį pobūdį. Tai pagalbos žingsnis pačiai bendruomenei, o ir pačiam nusikaltusiajam proga svarstyti savo elgesį, galimybė pažinti, kiek pasilikimas savo egoizmo kiaute gali būti saugus. Ryšių su kitais žmonėmis nutraukimas anais laikais kėlė didžiulę grėsmę žmogaus gyvenimui. Nepripažinti savo klaidos – tai būti užtikrintam asmeniniu teisumu. Objektyvaus vertinimo vengimas – tai savo puikybės iškėlimas virš santykių su kitais. Bendruomenė į tokį žmogų žvelgia kaip į svetimą, turintį kitokį tikslą, nebendradarbiauja su juo ir laikosi atokiau. Svetimas, kitokio nusistatymo žmogus gali būti pavojingas, supriešinti kitus narius, juo negalima pasitikėti, remtis, atsiverti jam. Atitolimas nuo kitų griauna tarpasmeninius santykius, kurių niekas negali pakeisti. Likdamas vienas pats žmogus tampa savo pasirinkimų šeimininkas. Vienišumas nusikaltusiajam kaip pamoka. Ji išmokstama renkantis atgailos ir susitaikymo, nuolankumo kelią, kai pripažįstama klaida ir ryžtamasi ją ištaisyti. Visada yra galimybė susitaikyti ir iš naujo kurti bendrystės santykius su kitais žmonėmis.

Dievas pabrėžia bendruomeniškumo reikšmę, ryšio tarp žmonių unikalią vertę, nes ten, kur keli susirinkę Jo vardu, Viešpats pasilieka. Susitikimas su kitu atveria santykiui, dovanojimo ir priėmimo aktui, meilės patirčiai, kuriai žmogus ir yra sukurtas. Bendruomenėje žmogaus ribotumas nėra toks skaudus, nes vieni kitus papildome, esame vieni kitiems atrama, paguoda. Žmogus sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą, tad sutikdamas, palaikydamas vienas kitą pagarbina patį Viešpatį. Todėl ir kelių žmonių malda tokia artima Viešpačiui. Kelių tikinčiųjų nuoširdi malda yra viena tobuliausių būties formų. Tai ne tik stiprus, amžinąjį gyvenimą siekiantis ryšys su Dievu, bet ir Viešpaties kaip visų mūsų Tėvo pažinimas.

Keli žmonės susirinkę Jėzaus vardu panašėja į Švenčiausiosios Trejybės santykio atvaizdą. Dieviški asmenys nuolat veikia bendradarbiaudami. Bendruomenėje melsdamiesi žmonės palaiko, remia vienas kitą. Kelių žmonių malda pasiekia Dievo širdį ir būna atliepiama, nes Viešpats ypač vertina žmonių santykius, bendradarbiavimą kaip galimybę Jam pačiam įsiterpti ir dalyvauti, priimti ir parodyti savo meilės bei dosnumo ženklus.

Taigi Šventojo Rašto skaitiniai skelbia, kad kietos širdies žmogui, vis pasirenkančiam likti nuodėmėje, nenorinčiam keistis, – sunkus vienišumo kelias, vedantis į kančią ir mirtį, o dvasinių ryšių, maldos su kitais puoselėjimas – gyvenimo atradimas, vedantis į Dievo artumą. Tai, kokį kelią pasirenkame dabar, turi tolimas pasekmes mums ir kitiems žmonėms. Dabarties pasirinkimai kuria mūsų amžinybę. Viešpats ateina mums į pagalbą. Tam ir skirtas maldos su kitais laikas.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2017-08.pdf