Išsilaisvinti nuo pasaulietiškų prisirišimų

Pirmojo gavėnios sekmadienio tradicinė tema yra Viešpaties pasninkas dykumoje, taip pat trys jo patirti gundymai. Pasninkas ir trys gundymai išsamiau aprašyti Mato ir Luko evangelijose. Šie evangelijų autoriai pažymi, kad pasninkas tęsėsi 40 dienų, o per tą laiką Jėzus nevalgė jokio maisto. Tai primena pasakojimą apie Mozę, kuris ant Sinajaus kalno nieko nevalgė ir negėrė 40 dienų. Toks pasninkas pranoksta bet kokio žmogaus prigimtines galias ir suponuoja stebuklingą dieviškosios galios įsikišimą. (Prisiminkime, kad šv. Maksimiljonas Kolbė ir jo bendražygiai nacių bado bunkeryje mirė po dviejų savaičių be maisto ir vandens.) Jėzaus atveju galime numanyti, kad per šį laiką jis buvo visiškai paniręs į maldą ir kontempliaciją. Būdamas Amžinasis Žodis, jis galėjo palaikyti su jo Asmeniu suvienytą žmogiškąją prigimtį. Tik pasibaigus šiai maldos ekstazei, Jėzus pajuto ypatingą alkį (Lk 4, 4) ir patyrė pagundas. Toks pasninkas mums neįmanomas, tačiau gautos malonės ir Jėzaus gyvenimo pavyzdys įkvėpė Bažnyčią laikytis 40 atgailos dienų per gavėnią. Šiandienos katalikų „pasninkas“ apibrėžiamas kaip apsiribojimas pavalgant sočiai vieną kartą per dieną be mėsos, o kitus du kartus tik užkandant. Vienuoliai šios praktikos laikosi per gavėnią, o pasauliečiai tikintieji įpareigoti to laikytis tik Pelenų trečiadienį ir Didįjį penktadienį. Tačiau gavėnios metu esame raginami laisvai pasirinkti kitus, subtilesnius apsimarinimo būdus atsisakydami vieno ar kito nebūtino maisto, įpročio ar pramogos, prie kurių esame ypač prisirišę. Mūsų tikslas yra išsilaisvinti nuo pasaulietiškų prisirišimų ir tapti atviresniems Dievo malonei, labiau susitelkti į esminius krikščioniškojo gyvenimo dalykus.

Matas ir Lukas atkreipia mūsų dėmesį į subtilią velnio taktiką, kuria jis siekia atitraukti Kristų nuo jo tikrosios misijos: nuolankus ir klusnus Viešpaties tarnas pasiųstas įkurti ne šio pasaulio Karalystės. Nors šėtonas nepažįsta dieviškosios Jėzaus tapatybės, jis jaučia jį esant apdovanotą didžiulėmis ir ypatingomis galiomis ir siekia jas neutralizuoti ar veikiau manipuliuoti jomis, idant jos pasitarnautų jo iškreiptiems planams. Šėtonas siūlo Jėzui įvykdyti paviršinius beprasmius ir pretenzingus stebuklus, kurie, užuot tapę tarsi sakramentiniais išganymo ženklais (panašiais į tuos, kuriuos Jėzus darys savo viešosios tarnystės metu), liktų tik magiški triukai: akmenis paversti sau pačiam skirta duona alkiui numalšinti; atlikti išoriškai efektingą šuolį nuo šventyklos šelmens į apačioje esančią aikštę ir įkvėpti baimingą pagarbą tai matančioms minioms, kurios paliudytų apie tokį žygdarbį. Taip pat pasiūlo, kad Jėzus „parpuolęs pagarbintų“ velnią ir taip savo mesijinę Karalystę prilygintų šio pasaulio karalystėms, kuriose viešpatavimas įtvirtinamas ginklų galia ir medžiaginiu turtu. Iš tikrųjų šioje srityje šėtonas, būdamas šio pasaulio kunigaikštis, valdo kaip uzurpatorius, suvedžiodamas ir pavergdamas žmones bei institucijas nuodėmės galia. Šioje kovoje Jėzaus strategija yra paprasta. Jis atsisako leistis į ginčą velnio siūlomomis sąvokomis, tačiau kaskart pabrėžia nuolankų klusnumą Dievo valiai, išreikštai Šventajame Rašte: žmogus gyvas ne vien duona, bet ir Dievo žodžiu (kuris yra pats Jėzus); mums nedera gundyti Viešpaties, turime jį garbinti ir jam vienam tarnauti. Čia parodytas Kristaus pavyzdys ir jo pergalės malonė sustiprina krikščionis gavėnios metu ir per visą gyvenimą kovojant su kūno troškimais, akių troškimais ir gyvenimo puikybe.

Šventasis Morkus, kurio Evangeliją skaitėme šiandien, labai glaustai perteikia šį epizodą ir neįtraukia trijų gundymų aprašymo. Nors pasninkas tiesiogiai neminimas, jis numanomas tuo faktu, kad Jėzui tarnauja angelai (aiškiai kompensuodami įprastinio maisto stoką). Morkaus pasakojimui būdingas teiginys, kad Jėzus „buvo su žvėrimis“. Tai parodo Jėzaus galią ir nekaltumą. Jis buvo toje laukinėje nuošalioje vietoje apsuptas liūtų, vilkų, leopardų ir gyvačių, jų nebijojo ir nebuvo jų sužalotas. Jis gyveno tarp jų kaip Adomas kadaise būdamas nekaltumo būvio.

Morkus parodo mums Jėzų, išeinantį iš dykumos, kaip naująjį Mozę ir naująjį Adomą. Jo misija yra mus pakviesti juo sekti į šį naujai sutaikintą Rojų, šią tikrąją amžiną Pažado žemę. Jis mus kviečia „atsiversti“ (per atgailą ir nuskaistinimą) ir „tikėti Evangelija“, tai yra išganymu, kuris yra jis pats. Gavėnios laiku Dievo malonės dėka ženkime tolyn šiuo keliu, Mišių Pradžios maldos žodžiais prašydami: „tegul <…>gavėnios atgaila atskleidžia mūsų protui Kristaus išminties gelmes ir padeda elgesiu sekti jo darbais“.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2018-01.pdf