Didysis Dievo ir artimo meilės įsakymas yra gyvenimo kelrodis. Reliatyvizmo laikais reikia iš naujo iškelti klausimą, kas yra meilė. Tai laiko ženklas: popiežius Benediktas XVI savo pirmąją encikliką skyrė meilės temai. Siekdami susigaudyti jausmų ir patirčių sraute, turime brautis pro žiniasklaidos įteigiamus štampus. Spontaniškas širdies polėkis, širdį užplūdę šilti jausmai lydi meilę, tačiau jos neišreiškia iki galo. Drauge meilė yra tvarkingas gėrio troškimas ir ryžtingas jo siekis. Meilė – tai tvarka, pastovumas, ištikimybė. Tikra meilė leidžia tėvams po sunkios darbo dienos rasti jėgų per naktį budėti prie sergančio vaiko. Meilė atveria akis, padaro Dievo buvimą pasaulyje matomą, leidžia išlikti pašaukimo kelyje, nepaisant sunkumų ir pagundų. Meilė įstengia atpažinti Kristaus veidą varguolio veide, moka išlaikyti pusiausvyrą tarp atsidavimo Dievui ir tarnavimo artimui.

Meilei būdinga aukotis. Ji ragina įveikti egoizmą, nepaliaujamai darbuotis gludinant charakterio ydas. Meilė nėra nei lengva, nei pigi. Lengviau ištarti „myliu“, bet daug sunkiau tai parodyti veiksmu, ypač tuomet, kai dėl to reikia atsisakyti asmeninių malonumų. Neturime galios mylėti vien tik savo jėgomis. Meilė mumyse gali gimti ir augti Šventosios Dvasios dėka. Kristaus mirtis ir prisikėlimas, kuriame dalyvaujame per Krikštą, mums atveria gyvybės ir meilės versmę. Prie jos artinamės per kiekvieną Eucharistiją. Meilė yra Dievo ir žmogaus bendradarbiavimo slėpinys.

Neįstengsime išmintingai mylėti artimo, jei nemokame mylėti savęs. Kol nesuvokiame, kokius mus nori matyti Dievas, įsikibę laikomės senojo žmogaus, sykiu atsiribojame nuo meilės versmės. Tuomet mylime aplinkinius žmones pagal savo atvaizdą ir panašumą, uzurpuodami sau teisę nulemti jų gyvenimą. Iš tikrųjų mylėti kitą žmogų reiškia padėti jam būti savimi, padėti bręsti tiek, kiek to trokšta Dievas. Mums įtaką daro komercinė pasaulėjauta, esame gundomi domėtis kitais žmonėmis pagal naudingumo kriterijų, traktuoti kitą kaip priemonę, dvasinės tuštumos užpildą, foną. Kitą žmogų paverčiame priemone ypač tuomet, kai mums patiems sunku atsiduoti Dievo meilei, kai atrodo, kad turime pelnyti meilę ir žmonių pripažinimą. Darome tai, kas skatina kitus mus vertinti ar mumis domėtis. Taip gali tęstis ilgą laiką, tačiau galiausiai žmogus krinta išsekęs, nes neįstengia nuolat patenkinti visų lūkesčių. Blogiausia, kad panašiai žiūrime ir į Dievą tikėdamiesi, kad jis patenkins visus neįmanomus reikalavimus. Laimei, gerasis Dievas mus myli su visu mūsų vargu, silpnumu, su visu tuo, ką dažniausiai norime nuo kitų nuslėpti. Dievas savo meilę duoda dovanai.

Evangelijoje Įstatymo mokytojas kreipiasi į Jėzų klausdamas, koks įsakymas didžiausias ir svarbiausias. Tai nėra vien intriguojančios diskusijos tema. Jei atskiri moraliniai reikalavimai neturi juos vienijančios šerdies, jie tampa tušti ir nesuprantami. Jėzaus atsakymas nurodo šią vienijančią ašį: „Mylėk.“ Jis atskleidžia šerdį, kuri vidujai laiko ir gaivina visus atskirus Įstatymo nuostatus. Kas vykdytų įsakymus be meilės, iš tikrųjų jų neįvykdytų. Pasak Jėzaus, tuo remiasi „visas Įstatymas ir Pranašai“, taigi tai galioja visam Dievo apreiškimui. Šventasis Augustinas pateikė panašią moralės santrauką šiais žodžiais: „Mylėk ir daryk, ką nori.“ Tai reiškia, kad vadovaudamasis meile žmogus daro viską teisingai: ji moko ir veda į tikrąjį gėrį.

Pirmutinis ir svarbiausias įsakymas yra mylėti Viešpatį Dievą „visa širdimi, visa siela ir visu protu“. Ar galima įsakinėti savo širdžiai? Mums nereikia dirbtinai kurstyti meilės. Trokštančiai širdžiai Dievas duoda reikiamos meilės, būtina tik ją saugoti ir palaikyti. Dievas nenori nieko kito, tik žmogaus laimės, nes be meilės laimė neįmanoma. Jėzus moko, kad tikėjimas nėra vien proto ir valios aktas, turime angažuotis visa širdimi. Mylėti gali tik žmogus, nes meilė yra asmeninis susitikimas ir vienijimasis. Dievui nepakanka trupučio „atliekamos“ meilės. Jis reikalauja mylėti visa širdimi, visa siela, visomis jėgomis.

Įstatymo mokytoją veikiausiai nustebino antrasis įsakymas, to jis visiškai neklausė. Įsakymas mylėti artimą nėra antrinis, bet panašus į pirmąjį. Ar yra du pirmutiniai ir svarbiausi įsakymai? Ne, antrasis yra tapatus pirmajam. Dievą mylėti turime dvejopai: tiesiogiai ir per artimą. Reikia vengti dviejų kraštutinumų, būdingų „dvasingiems“ žmonėms, kurie dėl intensyvių maldos praktikų mano esą atleisti nuo pareigos mylėti artimą, ir humanistams, manantiems, kad meilė žmonėms pavaduoja meilę Dievui. Krikščionis negali supriešinti šių meilės kelių nei jų atskirti. Kartais nustembame, kad yra teisėta meilė sau. Ji yra tas matas, kuriuo matuojame meilę artimui.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2008-18.pdf