Pirmą kartą sutiktas žmogus, paprašytas prisistatyti, pasako savo vardą, profesiją ar užsiėmimą. Paklaustas Jonas Krikštytojas prisistato kaip tyruose šaukiančiojo balsas. Skelbėjas pakartoja pranašo Izaijo žodžius (Iz 40, 3), kuriais raminama dėl savo neištikimybės nuodėmės į Babilonijos nelaisvę ištremtoji tauta. Kaip kadaise pranašas Izaijas, tautai netekus savos žemės, karaliaus ir šventyklos, kvietė prisiminti negalimų dalykų Viešpatį ir išlaikyti viltį neįmanomomis aplinkybėmis, taip Jonas Krikštytojas žadina troškimą atstatyti tai, ko žmogui būtinai reikia. Šiam žmogui svarbiau ne savo tapatybę paliudyti, bet skelbti žinią: „Taisykite Viešpačiui kelią!“ Tarp jūsų yra tas, kurio jūs nepažįstate. Ši nuoroda primena, kad Dievas savo atėjimu negąsdina: Jis tampa vienu iš mūsų. Tai įsikūnijusio Dievo skelbimas. Jam pažinti reikia ypatingo jautrumo, atvirumo. Kieta širdis nesutiks Viešpaties. Kietą, savo teisumu besididžiuojančią širdį pabudinti gali atgaila, kuri neįmanoma be nuolankumo, savo trapumo pripažinimo.

Paradoksas, kad Jonas Krikštytojas liudija apie didesnįjį, kuris ateina paskui jį, skelbia tą, kurio dar iki galo ir pats nepažįsta. Dėl to net ir mažiausias Dangaus Karalystės narys, pažinęs Dievą, didesnis už jį. Jonas Krikštytojas ne tik skelbia žinią apie ateinantį Dievą, bet ir siūlo būdą, kaip tam atėjimui pasiruošti. Jono Krikštytojo teikiamas krikštas byloja apie poreikį apsivalyti, atsinaujinti, grįžti į tą būvį, kuris kadaise buvo kaip tobula Dievo dovana, tačiau dėl sugundyto žmogaus puikybės ir neklusnumo prarasta. Panirimas į vandenį ir iškilimas ženklina atsinaujinimą, senosios būsenos atsižadėjimą ir naujosios švarios perspektyvos priėmimą su didžia viltimi, kad tai, kas buvo, jau nesikartos. Tai ne tik išorinis kūno nuplovimas, bet ir vidinės nuostatos keitimas, išreiškiantis troškimą pasirinkti Dievą kaip absoliučią vertybę ir nuolat saugoti ištikimybę Jam. Krikštas – tai grįžimas į pirmapradę būseną, kurioje žmogus buvo sukurtas kaip Dievo paveikslas, galėjo pažinti Viešpatį ir per klusnumą džiaugtis išganinguoju artumu.

Krikštą priėmęs, savo nuodėmių atsižadėjęs žmogus iš tiesų papuoštas Dievo teisingumu, nes tokia Dievo tiesa – iš nuodėmės traukti skęstančius žmones. Išgelbėjimas visada dovanoja džiaugsmą, nes atsiveria naujas šansas gyventi, laisvės kelias ir galimybių įvairovė. Tokia patirtis kviečia dėkoti, o dėkojimas veda į Dievo šlovinimą. Šlovė teikiama Dievui – tai tiesa apie Jį patį ir kartu apie mus, kurie turime malonę pažinti, kas yra Viešpats ir koks didis turtas yra mums dovanojama nuostabi bendrystė su Juo. Taip susitinka Dievu džiūgaujanti siela ir viltis, kad Viešpaties teisingumas apsiaus bei išpuoš visus žmones, bus išsaugota pagarba bei šlovė pasaulio Gelbėtojui.

Vis dėlto kasdienybėje ne visada pavyksta džiaugtis Viešpačiu, išsaugoti Jo artumą, išlaikyti ištikimybę ir bendradarbiavimo nuostatą, nes žmogus vis atakuojamas piktojo pagundų, vis išbandomas. Juk mums dovanota laisvė, skatinanti rinktis. Mums dovanotas net pažinimas, rodantis, kokie užauga pasirinkimų vaisiai. Taip pat turime atmintį, kuri gali priminti skaudžią neištikimybės istoriją ir vis gelbstintį Dievo veikimą. Visa žmogaus nelaimė, kad jis pamiršta žvelgti toliau. Nors mums nepriklauso nei praeitis, nei ateitis, tačiau prisimindami savo ir visos žmonijos istoriją bei tikslą, kuriam esame sukurti, galime atsakingiau pasirinkti dabarties kryžkelėse. Į gyvenimo kasdienybę įsibraunančios mūsų ir kitų nuodėmės veda į skaudžią vienatvę, nutraukia ryšius, iškreipia meilę, į kurią esame pašaukti.

Kiekvieną dalyką, kurį patiriame savo gyvenime, visada būtina pasirinkti ištverti su Dievu. Taip kančią paverčiame prasme, atstūmimą – pripažinimu, nesėkmingai atliktą darbą – proga augti. Taip įgyjame supratimą, kad nesame vieni. Tai atneša ramybę ir paguodą, jog mūsų gyvenime dalyvauja pats Dievas. Jo artumas pakelia mūsų savivertę, primena žmogaus buvimo, o ne jo nuveiktų darbų svarbą. Tokia patirtis skatina dėkoti. Dėkingumas išreiškiamas su šypsena. Besišypsantis žmogus – jau pasirinkęs džiaugtis. Dievą tikinčio žmogaus džiaugsmo šaltinis yra pats Dievas. Prisimintina, kad viską, kas būtina, žmogus gauna iš Dievo. Jei jaučiame, kad vis dėlto kažko trūksta, visada galime kantriai ir atkakliai prašyti. Reikia prisiminti, kad pravartu džiaugtis tuo, ką Dievas teikia kiekvieną dieną: sveikatą, orą, duonos kąsnį, gurkšnį vandens, sutiktus žmones, galimybes kažko išmokti ar nuveikti kitų labui.

Tikram krikščioniškam džiaugsmui svarbu išlaikyti viltį, kad Jėzus Kristus, mano Dievas ir mano Brolis, pakreips visa į gera, nes jam priklausau. Jis už mane atėjo numirti ir prisikėlė. Ne tik už mane vieną, bet už visus žmones. Viešpats užmokėjo visų žmonių padarytas skolas ir dovanoja naują gyvenimą. Dievas nepalieka mūsų vienų. Tai džiugioji naujiena mums visiems. Tikram džiaugsmui būtina išlaikyti vaikams būdingą spontaniškumą, paprastumą, nuostatą stebėtis, gebėjimą pamatyti kažką gero, gražaus, vertingo sutiktame žmoguje kaip savo brolyje. Reikia sąžiningai atrasti progą pasidžiaugti, kad esame kartu, kad kitas žmogus yra man Dievo atvaizdas, kad per jį galiu patirti ir parodyti Dievo meilę. Jei tai sunku padaryti, vadinasi, širdyje sudygę pavydo, nuoskaudos, puikybės daigai. Juos teks išrauti, jei norėsime suprasti, kas yra tikras krikščioniškas džiaugsmas, visiškai tolimas formaliam mandagumui, veidmainingai šypsenai, dirbtinai sukeltam juokui, kandžiai ironijai.

Nuostata visuomet džiaugtis ir dėkoti turi kilti iš tyros širdies, kurioje nėra vietos nevilčiai, išdidumui, priešiškumui. Jei ir braunasi kokia nuodėmė, tegul ją išveja tiesos pasirinkimas. Velnias nemėgsta su meile Dievo akivaizdoje išpažįstamos tiesos apie mus. Jis traukiasi. O mums atsiveria artimesnio gyvenimo su Dievu kelias, kuriam niekas neprilygsta. Nes jame daug tikro, nepraeinančio vidinio džiaugsmo.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2017-11.pdf