Rugsėjį mokyklų skambučiai iš naujo kviečia mokinius į klases, studentus – į auditorijas. Šį sekmadienį Kristaus Gerosios Naujienos (Evangelijos) žodis kviečia sėsti į krikščioniškos bendrystės suolą. Aiškėja, jog Kristaus bendruomenei gresia ne vien klaidingi mokymai, bet kur kas labiau – jos narių klaidinga tarpusavio elgsena.

Kristaus Bažnyčia yra nusidėjusių brolių ir seserų šeima. Konkretaus žmogaus nuodėmė yra nuodėmė konkretaus šeimos nario, brolio ar sesers, dėl kurio ar dėl kurios Kristus “ištiesė rankas ant kryžiaus”. Ir Bendruomenė yra atsakinga už tokio savo nario gyvenimą. Ji ieškos galimybių jam padėti, jam atleisti, jam atverti į bendrystę duris, kurias jis pats užtrenkė.  Bendruomenė “nusigręš” nuo nusidėjėlio brolio tik kraštutiniu atveju, jeigu šis užsisklęstų savo “teisume”. Bet ir tada Bendruomenė nepaliaus meldusi Dangaus Tėvą Jėzaus vardu, kad Tėvas ieškotų ano brolio ar sesers…

Tad ir sėdamės į šio sekmadienio Gerosios Naujienos suolą. Iš naujo lyg pirmokai švebeldžiuojame šias šešias Kristaus Bendruomenės elementoriaus eilutes. Krikščionių bendrystė yra Dievo dovana. Ji yra Kristaus Kūnas ir Jo Kraujas, gyvas Jėzus šiandien. Mokomės iš naujo priimti šią dovaną.

Vienos iš daugelio Jėzaus laikais gyvavusių judaizmo srovių, Kumrano bendruomenės “Teisynas” taip pat skelbė tris pakopas link nusidėjusio brolio: asmeninis pokalbis “prie keturių akių”, pokalbis su liudininkais, po to – su visa bendruomene. Beje, šis “Teisynas” Bendruomenės vyresnįjį įpareigoja būti gailestingam ir atlaidžiam be sąlygų: vyresnysis privalo “lyg tėvas elgtis su kiekvienu nariu lyg savo sūnumi ir stengtis jį paklydusį sugrąžinti į kaimenę. Jis privalo tvarstyti kiekvieną žaizdą, kad Bendruomenėje nebūtų nė vieno žaizdoto”. Pagal šio sekmadienio Evangeliją, ir ankstyvoji Bažnyčia elgėsi ne kitaip.
Evangelistas Matas kalba apie “nusidėjusį brolį”. Jis nenurodo brolio konkrečios nuodėmės. Kas pamato nusidėjusį brolį, eina pas jį ir kalbasi su juo. Ne smalsumas, ne liežuvio niežtėjimas, ne noras savo dvasingumą ir aukštumas parodyti veda pas tą brolį, bet meilė, kuri jį gali laimėti Bendruomenei. Jėzus aiškiai sako: eik pas jį, ieškok jo, padėk jam, vaikščiok aplink jį, ieškok priėjimo prie jo, lyg Evangelijos ganytojas, kuris, suradęs nuklydusią avį, suka ratu aplink ją, bijodamas užgauti, laukdamas jos pačios noro sugrįžti ar būti parneštai atgal į kaimenę. Šitoks žingsnis reikalauja budrios ir jautrios (ne tiesmukiškos, ne valdingos, ne žeminančios, o nusižeminančios) širdies, galinčios kitam jo pavojų parodyti, jo klaidą kartu iškentėti ir jį tokį priimti. Jėzus sako: eik ir kalbėkis su juo vienu. Galbūt tokio šnekėjimosi dar niekad nesu mokęsis? Lengviau ir paprasčiau apie kito klaidas ir nuodėmes kitiems pasakoti, o ne su juo pačiu kalbėtis. Kalbėtis su broliu akis į akį reikia daug drąsos ir daug sugrudusios širdies. Kam gi save eikvoti? Bendruomenė, kurios nariai savęs neeikvoja vienas dėl kito, pamažu sunyksta, sustabarėja. Bendruomenė, kurios nariai šitaip nesikalba, bet vienas su kitu elgiasi kaip moralės cenzoriai ar diktatoriai, atsiduoda lavonu. Kitas turi jausti, jog atėjau jo ne moralizuoti ar teisti, bet jo išklausyti, atėjau ne jo čaižyti, bet jo žaizdų tvarstyti ir iš naujo jį kviesti Kristaus Brolystės bendrystėn. Atlaidumas kuria ir palaiko šią bendrystę. Atlaidumas, atleidimas yra Dievo dovana, jo naujas Buvimas tarp žmonių ir su žmonėmis. Bendruomenės nariai jį priima ir neša vienas kitam, juo dalijasi.

Taigi Jėzus sako: kalbėkis su juo vienu. Jėzus gina ir nusidėjusio brolio garbę. Kalbėkis su juo, bet ne apie jį su visais. Kai jis nepaklausys, eik su vienu ar dviem kitais broliais. Jie turi būti ženklas anam broliui: jo būklė yra labai svarbi Bendruomenei, ji susirūpinusi juo, – žiūrėk atėjome pas tave trise! O jei ne, tada kalbėk visos Bendruomenės susirinkimui (Matas čia vartoja graikų žodį “ekklesia” – “susirinkimas”, mes sakome “Bažnyčia”). O jei anas brolis nepaklausys ir viso susirinkimo, tebūnie iš Bendruomenės pašalintas, tebūnie laikomas pagoniu ir muitininku (“viešu nusidėjėliu”), atkritėliu. Ši taisyklė, be abejonės, išsako Mato laikų žydų krikščionių bendruomenių griežtumą ir kažin ar tinka Jėzaus lūpoms. Juk Jėzaus elgesys su “muitininkais ir nusidėjėliais” visai kitoks. Jis juos priima ir sėdasi su jais už stalo švęsti bendrystės. Tačiau Bendruomenė tokį savo elgesį laiko “dangaus įgaliojimu”: kam ji atleidžia, tam atleidžiama ir danguje, ir priešingai. Kas buvo patikėta vienam Petrui (Mt 16, 19), čia žodžiu “Amen” patikima visai Bendruomenei.

Bažnyčios žmonių bendrystė yra Dievo dovana. Šią bendrystę palaiko jautrios ir drąsios širdies spinduliuojamas atleidimas. Dievo dovana skleidžiama jautriai ir atsakingai. Taip pat ir priimama. Mūsuose dažnai pasitaiko išpažinčių “iš įpročio” ar “pagal įsakymą”. Kažin, ar tokios “išpažintys” būna jautrus ir atsakingas Dievo dovanos dovanojimas ir jos priėmimas.  Vatikano II Susirinkimo naujai įkvėpta liturgija skelbia Bendruomenės Susitaikinimo apeigas. Tai vienas iš būdų ugdyti krikščionių bendruomeniškumą. Susirinkus Bendruomenei, skaitomas Šventasis Raštas, sakoma homilija. Apmąstomos krikščionių tikėjimo ir gyvensenos svarbiausios žymės, giliau ir jautriau pamatomi savi nekrikščioniškumai. Tokia liturgija ir asmeninis nuodėmių išpažinimas po jos jau gali būti atsakingesnis Dievo gailestingumo išgyvenimas ir jo priėmimas, pasidalijimas su kitais (kad ir rankos paspaudimu susitaikinimo vardan čia pat prieš asmeninį nuodėmių išpažinimą). Bet svarbiausia – savęs nuteisinimo “neįsigysi” iš Dievo už nugaros tų, prieš kuriuos esi kaltas. Nuteisinimas asmeninis, bet Dievo dovanojamas per Bendruomenės liturgiją! Sunku suprasti, kai tenka “išpažinties” klausyti per Mišias. Švenčiama Eucharistijos liturgija, Dievo Meilės ir atleidžiančio bei mus sutaikinančio Gailestingumo paslaptis, ir čia pat, bažnyčios pasieniuose, “darbuojamasi” klausyklose. Yra ko pasimokyti iš šio sekmadienio Mato evangelijos. Ir galbūt neatsitiktinai Mato evangelijoje Jėzus kalba: “Kur du ar trys susirinkę mano vardu, ten ir aš esu tarp jų”. Savo mokinių viduryje jis atsistojo Prisikėlęs ir jiems atnešė “Ramybę”, atnešė “šalom”, Dievo žmogaus pilnatvę. Kur Bendruomenės atlaidumo bendrystė, ten ir Jėzus. Jėzaus laikų Rašto aiškintojai sakydavo: “Kur du skaito Torą, ten tarp jų yra Šekina” (hebrajų k. žodis, kurio lietuviška prasmė “palapinė”, “buveinė”, “būstas”. Pagal Senojo Testamento tradicijas, Šekina buvusi palapinė, kurioje izraelitai saugojo Dievo Įsakymus. Šekina – Dievo buvimas tautoje). Jėzus įžengia į Senojo Testamento Šekiną. Ir jo buvimas naujas ir negirdėtas, neįtikėtinas – meilė. Jis nėra abstraktus sentimentas. Šio sekmadienio Pauliaus laiško Romos Bažnyčiai mintis aiški: broliai vienas prieš kitą kalti meilės, bendrystės, atleidimo nebuvimu. Kas myli kitą, tas įvykdo Įstatymą, nes visas Įstatymas yra vienas sakinys: “Mylėsi savo artimą kaip save patį”. Mylintys vienas kitam nieko bloga nedaro. Mylėsi – jo nusidėjusio ieškosi ir liudysi jam, nusidėjusiam, jog ir jis vertas Gailestingumo ir Kristaus Brolystės garbės.

Šaltinis: https://baznycioszinios.lt/old/bz9615/615hom2.html