Brangūs broliai ir seserys, Bažnyčios vardu norėčiau jums palinkėti gerų naujų metų! Taip, jūs teisingai išgirdote. Nesuklydau. Nauji krikščionių liturginiai metai, Bažnyčios liturginis ciklas, prasideda ne sausio pirmą dieną, bet maždaug mėnesiu anksčiau, būtent šiandien, pirmąjį advento sekmadienį. Kiekvienais metais advento pradžia – tai lyg mūsų dvasinio gyvenimo kompiuterio pakrovimas. Bažnyčia mus ragina pabusti iš miego ir budėti, kad, šalindami visus parazitus, visas mūsų kasdieninio gyvenimo iliuzijas ir išsiblaškymus, galėtume grįžti į tikrą ir esmingiausią maldos būseną Dievo akivaizdoje. Šių Mišių Įžangos giesmė kreipia mus šia kryptimi su 24-tosios psalmės žodžiais: „Į tave, o Viešpatie, aš nuolat pakeliu savo siela“ – Ad te Domine, levavi animam meam.

Žodis „adventas“ kyla iš lotyniško žodžio „adventus“ – atėjimas arba apsilankymas. Adventas mums skelbia Dievo atėjimą ir mus ruošia priimti jo apsilankymą, tiksliau sakant, jo įvairius apsilankymus. Juk Viešpats Dievas yra tas, kuris Yra, kuris Buvo ir kuris Ateis. Jis Yra dabar su mumis kaip išgelbėtojas, kaip malonės šaltinis. Jis Buvo, nes nuo senų laikų yra įsiterpęs į žmogaus istoriją. Ir jis vėl Ateis, kaip ir buvo žadėjęs, galutiniai pabaigti išganymo darbo.

Štai kodėl per adventą liturgija padeda mums pastebėti visus būdus, kuriais ateina pas mus Viešpats. Kasmet adventu prasideda šventas liturginis ciklas, kuriuo sudabartinami visi išganymo istorijoje jau įvykę etapai, ypač Dievo Sūnaus įsikūnijimas ir jo velykinis slėpinys. Mes esame kviečiami pereiti šį ciklą ne tik vieną kartą visam laikui, bet jį pakartoti kiekvienais metais, idant, laikui bėgant, taptume vis panašesni į mūsų Viešpatį ir mokytoją Jėzų.

Tačiau advento liturgija moko mus atpažinti ir visus kitus būdus, kuriais ateina arba ateis pas mus Dievas. Kristus visada stovi prie mūsų širdies durų ir beldžiasi. Jis nori mus aplankyti maldoje, Eucharistijoje, ir per mūsų brolius, ypač pačius vargingiausius. Jėzus ateis pasiimti kiekvieno žmogaus jo mirties valandą. Ir, žinoma, kaip pažadėjo, jis šlovingai ir galingai pasirodys visai žmonijai pasaulio pabaigoje. Viešpaties išganymo užmojis bus visiškai įgyvendintas tik tada, kai kūrinija bus išlaisvinta iš nuodėmės vergijos.

Advento metu liturgija mus verčia užduoti sau tokius klausimus: „Su kokiu nusiteikimu žvelgiame į šiuos dieviškuosius apsilankymus? Ar karštai trokštame Kristaus atėjimo? Ar galėtume visa širdimi šaukti: Marana tha – ateik, Viešpatie Jėzau? Ar tikrai džiaugiamės su Ziono dukra, dangaus Jeruzale, giedodami Rytmetinės bei Vakarinės maldų priegiesmius, kur sakoma, kad tą Viešpaties dieną kalnai lašės saldžiu vynu, o kalvos sruvens pienu ir medumi?“

O gal priešingai, darome viską, kad negalvotume apie Kristaus atėjimą, dėl to, kad jis grasina mūsų savimeilei? Gal stengiamės visiškai užmiršti Viešpaties dieną, bijodami, kad tai mums netaptų rūstybės diena, dies irae, nuo kurios reikėtų bėgti bet kuria kaina? Iš tikrųjų Dievas nesikeičia, jis yra visada tas pats. Jis ateina visada su savo meile, kuri yra ir švelni, ir reikli. O mes suvokiame jį ir reaguojame pagal tai, kas esame patys. Kristus, minėdamas Nojaus laiko žmones, jiems nepriekaištauja dėl didelių išskirtinių nuodėmių. Jie valgė, gėrė, vedė ir tekėjo.

Tai atrodo visai normalu. Kristus kaltina juos tik dėl to, kad jie tai padarė nieko nenumanydami. Giliai pasinėrę į žmogiškus rūpesčius ir malonumus, jie visai nesirūpino Dievu, jo valia ir jo užmoju. Tuo pačiu metu Nojus ir jo šeimos nariai, kurie buvo tarsi Bažnyčios atvaizdas, bendradarbiavo su Dievu, statydami arką.

Jie laukte laukė Viešpaties apsilankymo. Jie troško tvano vandenų, kurie buvo jiems ne sunaikinimo priežastis, bet apsivalymo ir atgimimo šaltinis (tai buvo ir mūsų krikšto simbolis). Advento metu Bažnyčia ragina mus gyventi kaip tikriems šviesos vaikams. Ji mus kviečia nuolat budėti tikėjime ir meilėje, kad galėtume deramai priimti ateinantį pas mus Kristų.

Mūsų pavyzdžiai yra seno Izraelio tautos patriarchai, pranašai ir teisieji, kurie ilgai laukė Mesijo atėjimo. Mes galime žvelgti ir į Mergelę Mariją, kurią mini mažųjų valandų priegiesmiai, primindami Viešpaties Apreiškimo slėpinį. Marija priėmė Viešpatį sakydama: Ecce ancilla Domini; fiat mihi secundum verbum tuum – štai aš Viešpaties tarnaitė; teesie man pagal tavo žodį.

Tegul Marija mums padeda priimti jos Sūnų, kuris ateina pas mus Kalėdų proga, ir kasdien, iki mūsų mirties valandos, iki pasaulio pabaigos. Tegul Dievo motina mus mokina ruošti kitus Viešpaties galutiniam atvykimui. Juk tam tikra prasme ir mes esame taip pat pašaukti gimdyti Kristų pasauliui, įsiklausykime į Jėzaus žodžius: Kiekvienas, kas tik vykdo mano dangiškojo Tėvo valią, yra man broli ir sesuo, ir motina. Amen.

Šaltinis: https://palendriai.lt/aktualijos/homilija/481-i-advento-sekmadienis-homilija-2016-a.html