Ecce advenit Dominus Dominator

Kalėdų metu liturgija neapsiriboja vien tik džiaugsmingu Jėzaus gimimo šventimu. Ji stengiasi ir kontempliuoti Įsikūnijimo slėpinį, kuris yra visos žmonijos išganymo šaltinis. Vienu tiksliu istorijos momentu amžinasis Dievo Sūnus tapo žmogumi. Šitai į pasaulį įvedė naują Dievo buvimo pavidalą, naują būdą, kuriuo Dievas siūlo žmonėms savo tiesą ir meilę.

Ši ekonomija plačiai pasireikš sulig Kristaus viešąja veikla ir pasieks savo pilną spindėjimą po jo mirties ir prisikėlimo. Tačiau ji egzistavo ir slaptingai veikė nuo pirmos Jėzaus žemiškojo gyvenimo akimirkos. Norėdama pailiustruoti šitą faktą, Bažnyčia savo liturgijoje pasirinko tris epizodus: tai išminčių pagarbinimas Jėzaus kūdikystėje; Kristaus krikštas prieš jo viešosios veiklos pradžią ir Kanos vestuvės, kuriomis, Jono evangelijoje, prasidėjo jo veikla. Šie trys epizodai kartu sudaro sudėtingą Apsireiškimo, arba Epifanijos, šventės objektą. Kiekvienas iš jų Įsikūnijimo slėpinio dėka leidžia įžvelgti ankstyvai veikiančią dieviškąją galybę Jėzaus gyvenime. Kiekvienas pasakojimas jau atrodo kaip tam tikras mesijinių pažadų įvykdymas, skelbiantis pilnatvę, kuri bus įgyvendinta vėliau, po Velykų. Išminčių pagarbinimas skelbia, kad pagonys su savo turtais ir išmintimi įeina į Izraelio paveldą. Viešpaties Krikštas apreiškia Jėzaus patepimą Šventojoje Dvasioje ir jo kaip Karaliaus pašventinimą; jis taip pat atvaizduoja visų tikinčiųjų krikštą, kuriuo šie taps Dievo Karalystės nariais. Kanos vestuvės yra Kristaus kryžiaus valandos išankstinis pavaizdavimas. Jos skelbia Eucharistiją ir galutinę mesijinę puotą.

Šiandienės iškilmės Valandų liturgija primena visus tris šiuos epizodus, o šv. Mišių centrinė tema yra išminčių pagarbinimas. Tad apmąstykime trumpai šį pasakojimą. Evangelijos pagal Matą pabaigoje prisikėlęs Kristus liepia savo apaštalams padaryti jo mokiniais visų tautų žmones ir juos krikštyti Švč. Trejybės vardu. Šv. Matas savo evangelijos pradžioje iš anksto parodo pagonių pašaukimą išminčių pagarbinimo pasakojimu. Kas buvo išminčiai? Tai iš toli atvykę svetimšaliai, kurie dar tiesiogiai nepažino Šventojo Rašto. Kita vertus, tai buvo teisūs, išmintingi pagonys, kurie gerbė žydų religiją ir žinojo, kad Išgelbėtojas turėjo kilti iš Izraelio. Jie nusprendė leistis į kelionę ne dėl apreiškimo, bet dėl iš jų pačių žmogiško mokslo kylančio supratimo. Vienas tokio mokslo elementų buvo žvaigždžių stebėjimas. Taigi jie keliauja, trumpai apsistodami Jeruzalėje, kad iš žydų gautų biblinius patikslinimus.

Jiems tęsiant kelionę štai pasirodo žvaigždė, kurią jie buvo anksčiau stebėję. Ji stebuklingai eina pirma jų ir juos lydi kelyje. Nuo dabar ši žvaigždė vaizduoja antgamtinio tikėjimo šviesą, apšviečiančią išminčius, idant šie galėtų atpažinti Jėzų tokį, koks jis yra iš tikrųjų. Jie gauna dovaną, lygiavertę Krikšto malonei (kuri dar vadinama „apšvietimu“), ir tampa kupini didžiulio Šventosios Dvasios džiaugsmo.

Jie įeina į Šventosios Šeimos kuklią apsigyvenimo vietą Betliejuje. Kad, kaip Bažnyčia šiandien gieda per Rytmetinę, galėtų dalyvauti karališkose vestuvėse, kurios yra pašvenčiamos tarp dievystės ir žmogystės Jėzaus asmenyje. Savo kūno akimis jie mato vargingą kūdikį ant motinos rankų, o savo tikėjimu supranta, kad tai yra Dievas, tapęs mirtingu žmogumi, tai dieviškasis Karalius, sėdintis savo soste. Todėl parpuolę pagarbina jį ir aukoja jam savo brangiausias dovanas.

Ir mes esame kviečiami sekti išminčių pavyzdžiu. Sausio pirmąją mūsų Palendrių bažnyčios Betliejaus scenoje kūdikis Jėzus nebegulėjo ant šieno ėdžiose, bet buvo laikomas ant Marijos rankų kaip garsioje Vladimiro Dievo Motinos ikonoje. Tą dieną Mišių įžangos giesmė buvo: „Salve sancta parens… Sveika, šventoji Gimdytoja, davusi pasauliui Vadovą“. O šiandien Mišių pradžioje, turėdami prieš akis ir mintyse tą patį Mergelės su kūdikiu vaizdinį, mes šlovinome Jėzų karališkosios intronizacijos giesme: „Ecce advenit Dominus Dominator… Štai ateina Viešpats Valdovas. Jo rankose viešpatavimas, valdžia ir galybė.“ Išminčių tikėjimas kukliame kūdikio ant Marijos rankų vaizdinyje mums padėjo atpažinti šlovės Karalių, sėdintį savo soste. Tikrai Jėzus yra rex gloriae, šlovės Karalius, o Marija, sedes sapientiae, išminties sostas.

Tad su išminčiais pulkime ant kelių ir pagarbinkime Kristų, savo Dievą ir Karalių, kuris tapo mažu kūdikiu ir kuris vėliau paguldys savo gyvybę už mus ant Kryžiaus. Paaukokime jam savo dovanas, visa, ką turime ir kas esame, ne tik dabar, bet ir per visą savo gyvenimą. Nes jis yra Emanuelis, ir kaip pats sakė Mato evangelijos pabaigoje: „Štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos.“ Amen.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2017-12.pdf