Ne tik jaunimui gresia pagunda siekti lengvo gyvenimo. Lengviausia ir paprasčiausia gauti viską gatavą. Klysta manantys, kad turėdami gabumų, truputį laimės, įtakingų pažįstamų, kaip nors gyvenime „prasisuks“. Lengvo kelio ieškotojas sako: atsiras, kas už mane atliks nemalonias užduotis, varginančius darbus. Tačiau gyvenime yra dalykų, kurių niekas kitas už mane neįvykdys. Man asmeniškai dovanoti talentai ir patikėti konkretūs uždaviniai.

Evangelijoje apie talentus reikia atkreipti dėmesį į du dalykus: kaip Dievas apdovanoja žmogų, ir kokiu būdu žmogus išnaudoja talentus. Dievas duoda, tačiau visiškai kitaip negu tai paprastai daro žmogus. Jei Dievas kažką duoda, tai drauge reiškia užduotį. Dievas nepaduoda visko gatavo, bet sako: „Kelkis ir eik“ arba „Sek paskui mane.“ Jei gavau iš Dievo talentą muzikuoti ar tapyti, visiškai nereiškia, kad tapsiu garsiu muziku ar dailininku. Šie gabumai išsiskleis tiek, kiek aš angažuosiuosi ir atsiliepsiu į pašaukimą. Dievas savo begaline meile išmintingai apdovanoja kiekvieną žmogų, tiek tikintį, tiek netikintį. Dažnai būna, kad nemokame apsieiti su tomis dovanomis. Mums gresia tingaus ir baimingo tarno nuostata: verčiau apsidrausti, nerizikuoti ir neplėtoti Dievo talentų. Dažnai nenorime eiti aukos, darbo ir pastangų keliu.

Menka savivertė taip pat neleidžia augti Dievo talentų srityje. Pernelyg lengvai leidžiamės vidinių ar išorinių „balsų“ įtikinami: esi niekam netinkamas; tau nieko neišeis, neturi jokių gabumų, minčių, įkvėpimų. Verčiau renkamės pamurmėti dėl sunkių laikų ar perspektyvų stokos. Pragaištinga susitelkti tik į savo silpnybes, ribotumus ir stengtis juos pateisinti. Būtina imtis konkrečių pastangų įveikti savo silpnybes. Evangelija apie talentus mums primena, jog galiausiai nėra svarbu, ko ir kiek gavome, svarbu, ką darome su Dievo dovanomis. Geras ir ištikimas tarnas padaugina gautąsias dovanas, nenaudingas – eina lengviausiu keliu.

Šeimininkas padėkojo ir apdovanojo tuos tarnus, kurie gerai išnaudojo jiems patikėtus talentus – nepriklausomai nuo to, kiek gavo ir kaip juos padaugino. Padėka ta pati: „Eikš į savo šeimininko džiaugsmą.“ Mūsų žmogiškasis supratimas apie teisingumą reikalautų labiau diferencijuoto atlygio. Kas daugiau uždirbo, buvo apsukresnis, turėtų daugiau gauti. Panašiai mus trikdo kita Evangelijos vieta, kur darbininkai gauna vienodą atlygį, neatsižvelgiant į darbo valandas. Tačiau Viešpaties mintys – ne mūsų mintys. Svarbu, ne kiek talentų gavome iš Viešpaties, bet ką su jais darome, ar rūpinamės juos padauginti. Pasak Jono Pauliaus II, kiekvienas gauname patį svarbiausią talentą – savo žmogiškumą.

Apdovanojimas visuomet pranoksta mūsų supratimą ir lūkesčius. Pasirodo, kad labiausiai linkę užkasti savo talentus tie, kurie gavo mažiausiai. Kodėl taip yra? Ar baimė prarasti nedidelį turtą taip paralyžiuoja, kad žmonės nepajėgia veikti? Vienas talentas taip pat yra didžiulis turtas. Tačiau mus graužia savigaila ar pavydas, kai lyginamės su kitais, manome, jog kiti gavo daugiau.

Dievas nepaleido mūsų į pasaulį be nieko. Kiekvienas gavome bent po talentą: dvasinių ar medžiaginių dovanų, situacijų, santykių, susitikimų. Visas mūsų gyvenimas kyla iš Dievo. Visa tai patikėta viliantis mūsų ištikimybe. Palyginime pasakojama, kad šeimininkas išvyko į kitą šalį. Jo tarnai įsivaizduoja esą palikti savo nuožiūrai. Šis išvykimas reiškia Dievo mums duotą laisvę. Kartais tariamas Dievo nutolimas mus išgąsdina. Tačiau jis nutolsta tik mūsų labui, kad galėtume parodyti, ką esame pasirengę nuveikti. Po kurio laiko šeimininkas grįžta. Išplėtoti dovanas ir atnešti vaisių nepakanka vienos dienos ar valandėlės. Viskam reikia laiko, ir Dievas jo dovanoja. Laikas yra taip pat brangus talentas.

Dievas reikalauja iš žmogaus ne absoliutaus pelno, bet santykinio, nelygu kokius talentus dovanojo. Pakanka, jei žmogus padvigubina tai, ką gavęs. Abu tarnai – tiek gavęs penkis talentus, tiek du – parodo tolygią ištikimybę.

Netikęs tarnas mano esąs tik vergas, vien darbo jėga. Jis svarsto: vis tiek visa, ką uždirbsiu, priklausys šeimininkui. Iš tikrųjų jis visai nenorėtų dirbti šeimininkui, tik bijo nukentėti. Jam atrodo neteisinga, kad šeimininkas siekia pelno, kaltina jį savivale. Grąžindamas šeimininkui patikėtą talentą jis nedėkoja: imkis, kas tavo. Jėzus nori pasakyti, kad nedirbantis Dievui iš tikrųjų apleidžia savo gyvenimo dirvą. Tik tarnaujant Dievui žmogiškasis gyvenimas tampa vaisingas. Dievas teisėtai rūstinasi, jei jo talentai nenaudingai užkasami.

Dovanojimas taip pat reikalauja didelės išminties. Kartais turėdami kilnias intencijas savo dovanomis žmogui daugiau pakenkiame negu padedame. Žvelgdami į Kristų mokykimės išmintingai duoti, taip pat išmintingai naudotis tuo, ką gauname.

Šaltinis:https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2008-20.pdf