Žmogus nori būti išmintingas, apsukrus, išsisukantis iš visų situacijų, galingas ir įtakingas. Šventasis Raštas negiria tokio nusistatymo. Dievo žvilgsniui meilesni mažieji. Mažutėliai – tai turintys vargdienio dvasią, visa ko laukiantys iš Viešpaties. Tiesos kelią randantis žmogus pripažįsta savo bejėgiškumą, už patirtas dovanas dėkoja Dievui, tada leidžia veikti Viešpaties valiai.

Išmintingi ir gudrieji pernelyg pasikliauja savo jėgomis, pasiekimais, patirtimi, nepažįsta teisumo kelio. Jei žmogus didžiuojasi vien savo prigimties savybėmis, turimomis galimybėmis, jo santykiai su kitais ir net tikėjimas atsiduria pavojuje. Kai nieko netrūksta, tuomet, ko ieškoti, ką galima būtų tikėtis gauti? „Ir ką gi turi, ko nebūtum gavęs?“ (1 Kor 4, 7). Krikščionis pirmiausiai prisimena, kad yra dėkingas Dievui už sukūrimą, atpirkimą, dovanas, pašaukimą. Jis supranta savo trapumą. Per bejėgystės, silpnumo, ribotumo patirtis, lyg per atvirus langus, gali skverbtis Dievo Dvasios gūsis, nešantis išmintį ir paguodą. „Jei reikia girtis, girsiuosi savo silpnumu“ (2 Kor 11, 30). Savo galimybių ribų suradimas ir sąžiningas priėmimas prasideda nuo atvirumo sau pačiam ir yra kelias Dievo pagalbai gauti. Šv. Paulius apie patiriamą pagalbą iš Dievo suprato iš guodžiančių Viešpaties žodžių: „Mano galybė geriausiai pasireiškia silpnume.“ Todėl šv. Paulius rašo, kad „mieliausiu noru girsiuosi silpnumais, kad Kristaus galybė apsigyventų manyje, <…>nes būdamas silpnas, esu galingas“ (2 Kor 9–10).

Šv. Augustinas, komentuodamas Evangelijos ištrauką apie mažutėlius, sakė, kad išmintinguosius ir gudriuosius, vertus pajuokos, klaidingos didybės kupinus ir tikrai pasipūtusius didžiūnus Viešpats supriešina su mažaisiais. O kas gi yra mažieji? Tai nuolankieji. Jei tapai kvailas, laikydamas save išmintingu, tai laikyk save kvailu, kad taptum išmintingas. Juk ką priskiri sau, kas yra tavo, – visa tai yra tamsybės. Mat būti kvailam – tai turėti tamsybėse paskendusią širdį.

Kiekvienas savo kelyje susiduria su pagundų šešėliais ir nuodėmių padarinių tamsumu. Kaip rašo apaštalas ir evangelistas Jonas: „Jei sakytume, jog neturime nuodėmės, klaidintume patys save, ir nebūtų mumyse tiesos“ (1 Jn 1, 8). Mažutėlio nuolankumą galime suprasti kaip drąsų savęs pažinimą Dievo akivaizdoje. Tai pripažinimas, kad esu žmogus, atsakingas už save, kūrinys, kuriam skirta tapti vis labiau savimi. Mažutėliai neaukština savo nuolankumo, bet tiesiog jį išgyvena kaip galimybių kelią. Nesėkmės, nuoskaudos, kitų ir mūsų pačių padarytų nuodėmių atneštas liūdesys palenkia, kai esame pernelyg išdidūs, savaip pažemina.

Krikščioniškas nuolankumas neturi nieko bendra su pasyvumu, menka saviverte, nuolatiniu liūdesiu ar aklu kito užgaidų įgyvendinimu. Tai kelias, kuriame reikia stengtis vis labiau atsisakyti prisirišimo prie gėrybių, valdžios, galios, garbės. Nuolankumas – tai ryžtingas atsakomybės už tai, kas nutinka, prisiėmimas, solidarumas, atkaklus atsidavimas įsipareigojimams, kasdieniam darbui ir nuolatinis savęs stebėjimas, veiklos motyvų išgryninimas. Tikras nuolankumas, pasak Tomo Mertono, yra pastanga priimti save tokius, kokie esame. Jei iš tiesų pažįstame save, tuomet ramiai priimame sau skirtą vietą Dievo nustatytoje tvarkoje.

Kai Dievas priima žmogų kaip savo planų bendradarbį, dažniausiai pasinaudoja silpnumu, mažumu. Viešpats didžiausias dovanas sudeda tarsi į trapų molinį indą, kad suprastume, iš kur ateina visa tai, kas geriausia. Būti silpnam ir kukliam, suprasti savo pajėgumų ribotumą – tai išgyventi tam tikrą priklausomybę nuo kitų ir nuo paties Viešpaties. Kaip tai priešinga šiuolaikiniam siekiui būti nuo nieko nepriklausomam, išdidžiam, savarankiškam. Kristaus gyvenimo pavyzdys – tikro mažutėlio kelias. Viešpats atėjo į neturtingų žmonių šeimą Betliejuje, buvo nepriimtas savųjų, patyrė atmetimą, buvo siaubingai apiplėštas ant Golgotos kalno: sumuštas, išjuoktas ir prikaltas prie kryžiaus. Tai didžioji silpnumo valanda, neaprėpiamos Dievo kantrybės laikas, liudijantis solidarumą su visais pasaulio bejėgiais, vienišais, atstumtaisiais. Viešpats savo nuolankumą, mažumą ir priklausomybę nuo žmogaus parodo pasilikdamas Švenčiausiajame Sakramente. Tobulas ir amžinas Dievas pasirenka pasilikti trapiame duonos gabalėlyje, kad pamaitintų, sustiprintų ir apdovanotų žmogų savo artumu. Toks nusižeminimas kyla iš tikros meilės, kurioje nėra jokio savanaudiškumo, o kitas pastebimas kaip savaime vertingas, svarbus ir unikalus. Tokios pasiaukojančios meilės našta nėra sunki, jungas pakeliamas, nes velkamas ne dėl savęs, ne dėl naudos, o dėl kito asmens.

Nešame daug visokių naštų: paskirti darbai, tarpusavio santykiai, konfliktai, nuoskaudos, negalios, nuolatinės ko nors stokos patirtys. Tačiau tai dažnai daroma turint vien laikinus materialius tikslus ar dėl puikybės. Todėl dažnai patiriame troškulį ir nepasitenkinimą. Tai ne pagal Kristaus nusistatymą. Šv. Paulius rašo: „Jūs nesate kūniški, bet dvasiški, jei tik Dievo Dvasia gyvena jumyse. O kas neturi Kristaus Dvasios, tas nėra jo“ (Rom 8, 9). Kristaus Dvasia mumyse apgyvendinama ne tik kai priimame Bažnyčios sakramentus, bet ir kai patys sąmoningai, drąsiai nuolat pasirenkame Viešpaties nuostatas. Tai nuolatinės mūsų gyvenimo grumtynės: kūno poreikiai skatina rūpintis tik savimi, savaisiais, saugumu, patogumu.

Gyvenimas pagal Dievo Dvasią kviečia atsiverti kitam, ilgėtis to, kas išlieka, kas iš tiesų neša paguodą, tikrą ramybę ir nepraeinančią, o amžinai išliekančią laimės patirtį. Ilgesys ir troškulys – štai kas gali padėti atrasti mažutėlio kelią pas Dievą. Kai nepakanka sočios kasdienybės. Apaštalo Pauliaus minimas kūniškų darbų marinimas dvasia dėl gyvenimo (plg. Rom 8, 13) neturėtų mūsų išgąsdinti. Mes atsisakome gerų, gražių ir vertingų dalykų, kad paliudytume, jog Dievas yra pats nuostabiausias gyvenimo tikslas, absoliuti vertybė. Susivaldymo, saiko, atsisakymo praktika esame kviečiami save valdyti, kad galėtume padovanoti Dievui. Joks Dievo Dvasios įkvėpimas neskatins mūsų niekinti ir skriausti savo kūno, atsisakyti jo galių, tarsi tai būtų blogis. Visai kas kita yra ugdyti save, kūno poreikius palenkti dvasios įkvėpimams ir taip patirti didesnę viso žmogiško asmens pilnatvę. Daugelis šventųjų perskaitę Šventojo Rašto kvietimą marinti kūniškus darbus dėl paties Dievo ar dėl artimo gerovės atsižadėjo patogumų, negailėdami sveikatos, savo jėgų tarnavo kitiems, liudydami Kristaus pasiaukojimą ir ištikimybę. Taip atsiliepė į Jėzaus žodžius, jog „nėra didesnės meilės kaip gyvybę už draugus atiduoti“ (Jn 15, 13). Kitaip tariant, trapų kūną su džiaugsmu palenkė nemariai dvasiai. Joks žmogus netaps panašesnis į Dievą, jei nekęs savęs ir Viešpaties dovanos – savo kūno, to ištikimo mūsų žemiškojo gyvenimo tarno. Pats Dievo Sūnus prisiėmė mūsų žmogišką kūną. Todėl kūnas negali būti blogis.

Viešpats gerai pažįsta, ką reiškia patirti kūno ribotumą, suvaržymus, nuovargį, aistrą ir net mirtį. Dievo Dvasia nuolat gaivino mūsų Viešpatį ir prikėlė iš mirties. Todėl kiekvieną iš mūsų, varginamą ir prislėgtą, Viešpats gali kviesti: „Ateikite pas mane visi. Aš jus atgaivinsiu!“ Jėzus gaivina ne tik savo guodžiančiu žodžiu, bet ir parodo Dievo pažinimo kelią. Paliudydamas savo bendrystę su mažaisiais, parodo kelią į vidinį Dievo gyvenimą. Žmogus vis kviečiamas rinktis Jėzų Kristų kaip seniai išpranašautą Viešpatį – pasaulio gelbėtoją. Jėzus ateina kuklus ir paprastas. Jis tikrasis mažutėlis. Taip išpildo Zacharijo pranašystę į Jeruzalę jodamas ant asilo, sveikinamas kaip gelbėtojas, išvaduotojas ir karalius. Gėdinga mirtimi ant kryžiaus ir savo prisikėlimu įveikia didžiūnus. Nes prieš nusižeminusią meilę galia ir puikybė yra bejėgės.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2017-06.pdf