Šiandien Trijų Karalių dieną drąsiai galime vadinti visų tautų pašaukimo į išganymą diena. Betliejaus žvaigždė šviečia visiems ir kviečia visus sekti Jėzumi. Ji kviečia kiekvienos tautos, kiekvienos rasės žmones Kristaus ieškoti ir, radus jį, priimti į savo širdį, į savo gyvenimą. Trijų išminčių šventė primena mums mūsų misiją: nešti Kristaus šviesą pasauliui, uždegti meilės ir broliškumo žiburį pasaulio tamsybėse, kad visi gyventume kaip broliai ir seserys Kristuje. Todėl turime klausti: kur šiandien Viešpats apsireiškia? Iš kokių ženklų galime atpažinti Jėzų? Tai meilės ir taikos ženklai. „Prie Dievo skrendama ne tiek genijaus ar mokslo sparnais, kiek – meilės. Kas nori įeiti į tikėjimo šventovę, tasai neturi sakyti: „Noriu matyti“, bet privalo sakyti: „Noriu mylėti“. Meilės kelias visada veda į tikėjimą“ (Bougaud). Ženklai, kuriais Dievas apsireiškia mums, visų pirma gali būti mūsų asmeninio gyvenimo permainos. Tai išbandymų skausmas – kančios žvaigždė, suteikianti mums atsivertimo malonę. Kitam žmogui Dievo apsireiškimo ženklas – Dievo žodis. Nors ir jis gali būti paslaptingas ir sunkus žmogui suprasti, nes yra apvilktas skurdžia žmogiškų žodžių išraiška. Dievo ženklu gali būti mūsų sutikti žmonės, parodantys Dievo meilės ir tarpusavio broliškumo. Dievas pirmas eina į susitikimą su žmogumi ir galbūt visiškai kitomis formomis, negu mes norime. Todėl mūsų užduotis pakeltomis galvomis ieškoti kiekvienam iš mūsų skirtų atskirų Dievo apsireiškimo mūsų gyvenime ženklų.

Didžiausioji tragedija nuo karaliaus Erodo laikų kartojasi iki šios dienos. Fariziejai, Rašto aiškintojai, paklausti karaliaus Erodo, tiksliai nurodė Mesijo pasirodymo laiką ir vietą, tačiau patys nėjo jo ieškoti, nesijudino iš vietos. Tik aštuoni kilometrai nuo Jeruzalės iki Betliejaus, tik aštuoni kilometrai nuo knygų ir karališkųjų rūmų iki Mesijo, tik aštuoni kilometrai iki tikrojo tikėjimo, tačiau jie niekada nebuvo jų žengti. Fariziejai, Senojo Testamento kunigai ir Rašto aiškintojai ne tik neieškojo Mesijo, bet ir laikė jį pavojingu. Kiti, kurie laikyti esantys toliau nuo Dievo, – piemenys, pagonys, trys karaliai – ieškojo ir atrado Kristuje džiaugsmo ir taikos dovaną. Nuostabi paguoda Apreiškimo žodyje: „Aš leisiu save surasti.“

Karalius Erodas galvojo tik apie savo galią ir įtaką. Jam Mesijas buvo pavojingas konkurentas – jo ramybės ir politinės galios drumstėjas. Štai kur priežastis atmesti Dievo apreiškimą. Šiandienis žmogus labai klaidingai įsivaizduoja savo autonomiją ir laisvę. Jis mano, jog gali gyventi be Dievo. Moderniosios kultūros didžiausioji tragedija yra ta, kad žmogus mano, jog gyvena tik dėl savęs paties ir laiko kiekvieną Dievo apsireiškimo ženklą antihumanišku. Pasaulis mato Kristų kaip priešininką savo juodiems projektams ir planams. Visa tai kėsinasi išrauti iš žmogaus bet kokį ryšį su Dievu. Bandymas erodiškai nužudyti Dievą žmogaus širdyje šiandienę žmoniją privedė prie žmogaus nužudymo jo paties širdyje. Nusikaltimai žmogiškumui, mirties ideologijos inspiruojami bandymai su žmogumi, žmogžudysčių gausa aiškiai atskleidžia žmogaus nuvertinimo tragediją.

Dar baisesnis už netikėjimą yra religinis abejingumas, apatija, apsileidimas. Ištisi mūsų miestai ir kaimai dvasiškai miršta užsidarę abejingume Dievui, Jėzui Kristui, bet kuriai religijai ir dvasingumui. Vieni užsiėmę savo darbais ir rūpesčiais, savo gerovės kūrimu, kiti įnirtingai stengiasi viską, kas dora, pamiršti paskandindami tai alkoholio okeane. Šiandien misionieriai, dvasininkai, lyg tie ieškantys Dievo išminčiai, susiduria su miestų abejingumu ir erodišku sarkazmu. Dievą daugelis laiko nenaudingu ir net žalingu, nes Jis neša sąžiningumą, atvirumą ir teisingumą. O tai visiškai nenaudinga korumpuotai egoistinei visuomenei. Dievo ieškoti lygiai taip pat sunku, kaip ir anuomet. Mūsų kultūra ne mažiau abejinga krikščionybei ir Bažnyčiai. Šiandienė kultūra yra stabmeldiška, kai pateikia religijai magijos, burtų ir sektų alternatyvą.

Trys išminčiai buvo „Dievo ieškotojai“. Jie nebijojo rizikos ir sunkumų Dievo ieškojimo kelyje. Labiau pasitikėjo „šviesa iš dangaus“ nei savo žmogiškomis jėgomis. Tikėjimui nėra per didelių nuotolių ir sunkumų, jis viską įveikia.

„Nusilenkite, karaliui, – šaukia šv. Bonaventūras. – Dievo Vaikeliui! Nusilenkite su pagarba, nes jis yra galingiausiasis Karalius. Nusilenkite tauriai ir padoriai, nes Jis yra išmintingiausiasis mokytojas. Nusilenkite su šventu džiaugsmu, nes Jis yra dosniausiasis Valdovas.“ Šis šventasis aiškiai nurodo, jog Dievo ieškojimo kelyje reikia išeiti iš savo egoizmo ir puikybės namų.

Dieve, tu kelrode žvaigžde per Tris Išminčius žmonijai apreiškei savo Sūnaus užgimimą, kad visas pasaulis ir visi amžiai pajustų Kalėdų išganymo džiaugsmą. Viešpatie, būdamas Pasaulio Šviesa, visada ir visur mums vadovauk savo tiesa ir išmintimi. Teikis mus, Tave jau tikėjimu pažįstančius, nuvesti ten, kur regėsime Tave visame dievystės žibėjime.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2014-12.pdf