Evangelijoje pagal Joną gana dažnai diskutuojama dėl Jėzaus tapatybės. Šiuose kristologiniuose svarstymuose iš vienos pusės regime Jėzų, o iš kitos – „žydus“. Bet šie debatai išreiškia ne tiek Jėzaus laikų istorinę situaciją, kiek vėlesnę, apie I a. devintajame dešimtmetyje susiformavusią situaciją tarp Jėzaus sekėjų ir žydų, nepriėmusių jo kaip Dievo Sūnaus ir Mesijo. Be abejo, įtampa jau buvo prasidėjusi Jėzaus tarnystės metu. Tačiau nesutarimas tarp dviejų grupių, kurias abi etine prasme sudarė žydai, tapo lemiamas, kai tie, kurie neišpažino Jėzaus Mesiju, bet jį laikė piktžodžiautoju, išvijo Jėzaus sekėjus iš sinagogos, t. y. iš žydiško tikėjimo bendruomenės (plg. Jn 9, 22; 12, 42; 16, 2).

Tad „žydai“, kurie dažnai minimi ketvirtoje Evangelijoje, neatstovauja žydų tautai. Jie sudaro ne rasę ar giminę, bet tuos, kurie pasirinko visišką ir aiškią Jėzaus atmetimo poziciją. Suaktualinus Evangelijos skaitymą, galima tarti, jog „žydai“ – neatsižvelgiant į tai, kokiai tautai ir epochai priklauso, – yra visi tie, kurie atmeta Jėzų.

Dar vienas Jono evangelijos ypatumas: išgydymai ir kiti Jėzaus stebuklingi veiksmai, kuriuos sinoptinės Evangelijos – Morkaus, Mato ir Luko – vadina stebuklais, evangelisto Jono tekste yra vadinami ženklais, nurodančiais kažką, kas peržengia realiai matomą tikrovę. Jie apreiškia Jėzaus slėpinį. Taip, pavyzdžiui, aklojo nuo gimimo išgydymas nurodo Jėzų, kuris yra pasaulio šviesa (plg. Jn 8, 12; 9, 1–41), Lozoriaus prikėlimas apreiškia, kad Jėzus yra prisikėlimas ir gyvenimas (plg. Jn 11, 1–45).

Šiandienos Evangelijoje „žydai“ prašo ženklo, įrodančio Jėzaus žodžių ir veiksmų autentiškumą. Tačiau ketvirtoje Evangelijoje Jėzus nedaro ženklų kaip įrodymų, kurie garantuotų tikėjimą. Tikėjimas, paremtas ženklais, nėra pakankamas. Tai tik tikėjimo pradžia, galinti atvesti prie tikro tikėjimo (plg. Jn 20, 30–31), bet galinti ir subliūkšti (plg. Jn 6, 26). Evangelija pagal Joną mus kviečia eiti anapus ženklų, nesustoti prie to, kas stebuklinga, nepaprasta ar antgamtiška, bet užčiuopti apreiškimo, kurį ženklai nori nurodyti, gelmę. Tačiau ką gali reikšti Jėzaus švaistymasis su virvučių rimbu po Jeruzalės šventyklą? Kur link veda šis ženklas?

Jeruzalės šventykla – Dievo buvimo su savo tauta vieta. Vis dėlto pranašai nuolatos ir primygtinai primindavo, jog nepakanka ateiti į šventyklą ir paaukoti aukų, kad būtum priimtinas Dievui (plg. Iz 1, 10–17; Jer 7, 1–28; Am 4, 4–5; 5, 21–27). Dievas prašo ištikimybės ir morališkai teisingo gyvenimo: „Argi tiek pat džiugina Viešpatį deginamosios atnašos ir kruvinos aukos, kiek klusnumas Viešpaties balsui? Tikrai, klusnumas yra geriau negu kruvina auka ir atsidavimas – negu avinų taukai“ (1 Sam 15, 22). Žinoma, Jėzus įsijungia į šią pranašų, apvalančių kultą, tradiciją (plg. Zch 14, 21; Mal 3, 1). Mokiniai juo gėrisi ir čia pat mąsto, kad dėl tokio elgesio jis turės užmokėti savo mirtimi kaip Jeremijas (plg. Jer 26, 1–15) ir kiti pranašai: „Jo mokiniai prisiminė, kad yra parašyta: ‘Uolumas dėl tavo namų sugrauš mane‘.“ Bet Jono evangelijoje Jėzaus veiksmas yra daugiau negu pranašiškas uolumo dėl Dievo namų gestas. Tai ženklas, vaizduojąs ir skelbiąs didįjį Jėzaus mirties ir prisikėlimo slėpinį. Uolumas dėl Dievo namų jį veda į kančią ant kryžiaus. Uolumą, troškusį tarnauti Dievui smurtu, jis perkeitė į kryžiaus uolumą, taip galutinai įtvirtindamas tikrojo uolumo – save dovanojančios meilės uolumo – matą.

Jėzus atlieka ne tiek šventyklos apvalymą, kiek skelbia šventyklos ir ten švęstų apeigų panaikinimą, nes dabar Dievo buvimo vieta yra Jėzaus išaukštintas kūnas (plg. Jn 1, 51; 4, 23). Evangelistas Jonas pagrįstai sako, kad mokiniai tik po prisikėlimo – Šventosios Dvasios apšviestoje bendruomenėje, Bažnyčios atmintyje – suvokė visą tų žodžių gelmę: „Sugriaukite šitą šventovę, o aš per tris dienas ją atstatysiu!“

Jėzaus atmetimas, jo nukryžiavimas sykiu reiškė Jeruzalės šventyklos pabaigą. Šventyklos laikas praėjo. Ateina naujas kultas ne žmonių rankų darbo šventyklos pavidalu. Ši šventykla yra jo kūnas – Prisikėlusysis, suburiantis ir suvienijantis tautas savo Kūno ir Kraujo sakramente. Jis pats yra naujoji žmonijos šventykla. Jėzaus nukryžiavimas sykiu yra senosios šventyklos sugriovimas. Jo prisikėlimas duoda pradžią naujam Dievo garbinimo būdui – garbinti ne ant to ar ano kalno, bet „dvasia ir tiesa“ (Jn 4, 23).

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2012-02.pdf