Ištaigūs kedriniai karaliaus Dovydo rūmai – pirmas vaizdas, iškylantis prieš akis skaitant skaitinį iš 2-osios Samuelio knygos. Karalių tarsi graužia sąžinė: aš gyvenu kedriniuose rūmuose, o Dievo skrynia – Sandoros skrynia, įkūnijanti Dievo artumą, stovi palapinėje. Pranašas Natanas, galime atspėti, nudžiunga supratęs, kad karalius rengiasi ir Dievui pastatyti ne prastesnius rūmus, negu savieji. Tačiau, kad ir kaip būtų keista, dėl šio plano nedžiūgauja Dievas. „Nejaugi tu nori pastatyti man namus, kad juose aš gyvenčiau?“ – per pranašą jis klausia karalių. Karališkų statybų projektas pristabdomas.

Bet vėliau jis vis dėlto bus įgyvendintas: nelaikysi gi Dievo Sandoros skrynios – paties švenčiausio ženklo iš Dangaus – palapinėje. Dovydo sūnus Saliamonas pastatys puošnią šventyklą Izraelio Dievui. Babiloniečiams visiškai sugriovus šią šventyklą, ją atstatys žydų valdovas Zerubabelis.

Vėliau už visas didesnę šventovę pastatys žiaurusis karalius Erodas. Net jos griuvėsiai šiandien stebina liūdnai pagarsėjusio karaliaus gigantiškais užmojais. Pakanka pamatyti „plytas“ – kelių metrų ilgio ir pločio akmens blokus, sveriančius keliasdešimt tonų, iš kurių pastatyta šventykla. Šventyklos plotas užėmė 144 000 m2 . Bendras sienų ilgis – 1550 m. Visos kolonos – 12,5 m aukščio, iškaltos iš vientiso marmuro gabalo, apmuštos kedrinėmis lentomis. Šventyklos statybos ir gražinimo darbai prasidėjo 19 metais pr. Kr. ir tęsėsi beveik iki jos sugriovimo 70 metais. „Keturiasdešimt šešerius metus šventovę statė, o tu atstatysi ją per tris dienas?!“ (Jn 2, 20) – stebisi žydai ir palieka mums istorinį liudijimą, kad Jėzaus viešosios veiklos metu šventyklos statyba tęsėsi tiek laiko. Didingas statinys Dievo garbei!

Vėliau, viduramžiais, statyti kiti panašiai didingi projektai Dievo garbei – katedrų statybose dalyvavo kelios žmonių kartos – jie iki šiol kelia nuostabą ir susižavėjimą.

Bet Dievo žodžiai karaliui Dovydui byloja apie kitokius namus ir kitokią šventyklą, kurią pastatys pats Dievas, nejautęs nepatogumo gyventi palapinėje ir drauge su savo tauta klajoti po dykumą. Ta šventykla nebus didingas pastatas, laukiantis piligrimų.

Dievo šventove tarp žmonių bus žmogaus kūną, kalbą ir veidą priėmęs Dievas, sutinkamas Palestinos keliuose ir kaimuose, įžengiantis į žmonių namus, valgantis, t. y. besidalijantis su jais gyvenimu. Jeruzalėje jis apie save ištars: „Sugriaukite šitą šventovę, o aš per tris dienas ją atstatysiu!“ (Jn 2, 19). Tada žydai galvos apie Jeruzalės šventyklą.

Evangelistas Matas susies Jėzaus mirtį su perplyštančia šventyklos uždanga, kuri dengė, skyrė, ribojo Dievą nuo žmonių.

Dievas pasistato sau būstą tarp žmonių. Ne kažkur toli ar aukštai. Šventove tampa namai, į kuriuos, žmonių pakviestas, Jis užsuka paviešėti, bendrauti, valgyti ar miegoti. Bažnyčioje esantis tabernakulis mums primena palapinę (lot. tabernaculum – palapinė), ne rūmus ir ne karalių pilis, o palapinę, kurioje apsistoja Dievas.

„Ženk iš aukso taurės, Viešpatie, pas mus. Būki mūsų svečias, mylimas, brangus. Kviečiam, prašom iš visos širdies: ženk į mūsų sielas, laukiančias Tavęs“, – giedame Komunijos giesmėje. Ir Jis priima kvietimą, ateina pas mus. Ir tada mes tampame šventove, kaip Marija, priėmusi Dievą į savo įsčias.

Prisimena vieno kunigo žodžiai: „Užauginti gerą žmogų yra daugiau negu pastatyti bažnyčią.“ Ir ne todėl, kad tas žmogus paskui gali pastatyti bažnyčią. Bet todėl, kad jis jau yra Bažnyčia, kurioje apsigyvena Dievas.

Jau visai priartėjome prie Kalėdų, ir bažnyčiose matome bandymus pavaizduoti būstą, kuriame savo gyvenimą pradėjo įsikūnijęs Dievas. Neištaigus, tiesa? Ir Dievas dėl to mūsų nekaltins. Kaip nekaltins ir dėl kito „būsto“ ar „sosto“ Jo Sūnui – Kryžiaus. Jis pats tai pasirinko kaip kelią į mus, kaip būdą mus sau laimėti.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2017-11.pdf