Broliai ir seserys, šiandien liturgija kviečia mus pamąstyti ir pasigilinti į Bažnyčios slėpinį. Bažnyčia, kurios žemiškuoju vadovu anuomet buvo paskirtas apaštalas Petras, yra viena didžiausių Dievo dovanų. Dabar jis nebe Simonas, bet Petras – Uola. Kiekvienoje patvarioje statyboje į pamatus dedamas akmuo, granitas, uola, kurių nesugriaus audros. Ir ta uola – tai apaštalo Petro nepajudinamas tikėjimas, kad Jėzus Kristus yra Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus. Išganytojas šv. Petrui atidavė Dangaus Karalystės raktus suteikdamas teisę surišti ir atrišti. Ano meto Kristaus vartojamoje kalboje tai reiškė galią „uždrausti“ ar „leisti“, taigi valdyti, atleisti nuodėmes, paskirstyti pareigas.

Žodis Bažnyčia Naujajame Testamente reiškia mesijinę bendruomenę žmonių, priėmusių naują Kristaus sandorą. Jėzaus Bažnyčia – tai Dievo Karalystės apraiška žemėje; pirmiausia vidinis malonės gyvenimas žmonių sielose, toliau – reali pakrikštytųjų asmenų sąjunga, kurios pirmąjį aprašymą randame Apaštalų darbuose. Pagaliau Bažnyčia yra tikrovė, apimanti visų laikų Dievo tautą.

Kristus nori, kad mes, visų laikų žmonės, turėtume teisingą supratimą apie Jį. „Kuo žmonės mane laiko?“ Šis klausimas yra labai svarbus mums, tikintiesiems. Izraelio vadovai anuomet Jėzų laikė apsimetėliu, suvedžiotoju, pavojingu agitatoriumi ir liaudies kurstytoju. Istorijos būvyje visada daug kalbėta apie Kristų. Bet apie kokį Kristų pasaulis kalba? Kokį jį vaizduojasi? Deja, dažnai ne tokį, kokį jis pats save apreiškė, kokį pažįstame iš Evangelijos puslapių, kokį pristato Bažnyčia.

Vieni Jėzų laiko išgalvota, bet ne istorine asmenybe. Tačiau kodėl visas civilizuotas pasaulis turėtų laiką skaičiuoti nuo gimimo to Asmens, kurio apskritai nebūtų buvę? Kristaus istoriškumo neigėjai nenurodo jokio dokumento, kuriuo pasiremdami galėtų įrodyti savo teiginius. Kiti, nors pripažįsta jį kaip istorinę asmenybę, bet mato vien tik kaip žmogų: gabų, nuostabų, bet tik žmogų. Yra ir tokių, kurie tiki, kad Jėzus buvo Dievo pašauktas bei siųstas atlikti dvasinės misijos, kaip ir Senojo Testamento pranašai, bet ne kaip tikras Dievas.

Kai kurie autoriai, daugiausia žydai, teigia, esą Jėzus buvęs gabus maištininkas, ambicingas revoliucionierius. Dažnam politikui Kristus yra tik politinis kalinys, kovojęs su romėnų imperialistine ir ekonomine priespauda. Kai kurie iš marksistų taip pat prisimena Kristų. Jie apie jį kalba kaip apie idealistą, kovotoją už vargšų teises, pasiaukojusį už liaudį. Tokie teigimai labai prieštarauja Evangelijos dvasiai. Tačiau Kristus aiškiai pasakė, jog atėjo ne vykdyti socialinio teisingumo pasaulyje, bet parodyti kelio į išganymą. Ir tai yra kryžiaus kelias. Jėzus pakartotinai pabrėžė, jog yra atėjęs gydyti sielos žaizdų; priminti žmonėms, jog ne vien duona yra gyvas žmogus, bet ir kiekvienu iš Dievo lūpų sklindančiu žodžiu.

Juk Kristus, skelbdamas Evangeliją, atmetė ambicijas, reikalavo nuolankumo, kvietė mylėti Dievą ir nesiekti žemiškos garbės, žemiškų vertybių. Jeigu jis būtų ieškojęs žemiškos garbės, būtų bičiuliavęsis ne su vargšais žvejais, bet su romėnais arba žydų tautos vyresniaisiais.

Kuo žmonės laiko Žmogaus Sūnų? Šis klausimas svarbus visų pirma jaunimui. Kas yra jaunimui Kristus? Gal tik žmogus, kaip kad norima pateikti filme „Jėzus Kristus Superžvaigždė“. Filosofams Jėzus – tobulas žmogus, išminčius.

Tačiau visų šių žmonių šnekos yra tik tuščios neteisingos kalbos apie Jėzų. „Tu esi Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus.“ Tai reiškia, kad Jėzus yra ne tik žmogus, ne tik pranašas – jis yra Dievas su mumis.

Dievas su mumis yra per Bažnyčią. Kristus nori, jog ši Bažnyčia kaip Dievo Karalystė žemėje būtų pastatyta iš Jėzaus Kristaus ir jo Evangelijos tikinčiųjų. Jie yra tie gyvieji akmenys, ant kurių stovi tikėjimu ir meile sutvirtinta Bažnyčia. Šv. Petras šioje Bažnyčioje yra vienas svarbiausių akmenų, tai fundamentas. Kad šv. Petras buvo Kristaus įsteigtosios Bažnyčios galva, pripažinta apaštalų ir pirmųjų krikščionių, liudija kone kiekvienas Apaštalų darbų knygos puslapis, kur aprašoma Kristaus Bažnyčia. Visi apaštalai Petrui pripažino pirmenybę be jokių sąlygų. Evangelistai, minėdami apaštalų vardus, visada pirmoje vietoje skelbia Petro vardą. Dažnai jie kitų apaštalų vardų visai nemini, bet Petro niekada nepraleidžia sakydami: „Petras ir vienuolika.“ Jeigu mūsų kas nors paklaustų, kokia mūsų tikėjimo pagrindinė tiesa, turėtume atsakyti, kad Kristus yra Dievas.

Prabėgus keletui metų po II pasaulinio karo, Šv. Petro aikštėje Romoje susirinkusiam jaunimui popiežius Pijus XII, parodęs ranka į puošnią, pačią didžiausią katalikų šventovę – Šv. Petro baziliką, kalbėjo: „Jeigu kada nors iš šios bazilikos liktų griuvėsiai, atminkite, tai nebūtų Bažnyčios pabaiga. Bažnyčia esate jūs visi ir kiekvienas atskirai.“ Bažnyčia gyvuoja tikinčiųjų tikėjimu, jog Kristus yra Dievo Sūnus, ir Jį myli.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2014-07.pdf