Penktąjį gavėnios sekmadienį Jono evangelijos tekstas pirmiausia pažymi, kad tarp maldininkų, kurie Paschos šventės metu atėjo į Jeruzalę „Dievo pagarbinti“, buvo taip pat ir graikų. Atkreipkime dėmesį, tikrasis šių piligrimų tikslas buvo Dievogarba. Tai visiškai siejasi su tuo, ką Jėzus pasakė šventyklos apvalymo proga: „Mano namai vadinsis maldos namai visoms tautoms!“ (Mk 11, 17). Tikrosios piligrimystės esmė – sutikti Dievą ir jį pagarbinti (plg. Mt 2, 11), t. y. tinkamai sutvarkyti mūsų gyvenimo santykio prioritetus. Graikai yra Dievo beieškantys žmonės, savo gyvenimu keliaujantys Dievo link. Dabar per du graikų apaštalus – Andriejų ir Pilypą – jie perduoda savo didingą prašymą Viešpačiui: „Mes norėtume pamatyti Jėzų!“

Ką į šį prašymą tąkart Jėzus atsakė ir padarė? Iš Evangelijos nėra visiškai aišku, ar įvyko tų graikų ir Jėzaus susitikimas. Jėzaus mintis nusidriekia tolyn, anapus šios akimirkos. Jo atsakymo į šį prašymą esmė: „Jei kviečių grūdas nekris į žemę ir neapmirs, jis pasiliks vienas, o jei apmirs, jis duos gausių vaisių.“ Vadinasi, šiuo metu nėra svarbu tiesiog kelias minutes pakalbėti su vienu ar kitu graiku. Kaip kviečio grūdas Jėzus, miręs ir prisikėlęs, grįš visiškai nauju būdu ir anapus šios akimirkos ribų pasitikti pasaulio ir graikų. Prisikėlimu Jėzus peržengia erdvės ir laiko ribas. Kaip Prisikėlusysis jis keliauja pasaulio ir istorijos platybių link; jis eina pas graikus ir kalbasi su jais, kad jie galėtų jį pamatyti bei palytėti per tikėjimą; jis pasirodo jiems taip, kad jie, tolimieji, tampa artimais ir būtent jų kalbos bei kultūros dėka jo žodis yra skleidžiamas nauju būdu ir naujai suprantamas. Kadangi Jėzus atiduoda save visiškai, jis gali kaip Prisikėlusysis priklausyti visiems ir būti atrandamas visų. Šventojoje Eucharistijoje gauname mirusio kviečio grūdo vaisių, duonos padauginimą, besitęsiantį iki pasaulio ir visų laikų pabaigos. Tad Kristaus mirties ir prisikėlimo slėpinyje išsipildo sena Izraelio viltis: Dovydo karalystės universalumas, aprėpiantis visą pasaulį ir besidriekiantis „nuo jūros iki jūros“ (Zch 9, 10).

Žodis apie kviečio grūdą yra pirmoji Jėzaus atsakymo graikams dalis. Tačiau po to jis dar kartą suformuoja žmogiškosios egzistencijos pagrindinį įstatymą: „Kas myli savo gyvybę, ją pražudys, o kas nekenčia savo gyvybės šiame pasaulyje, išsaugos ją amžinajam gyvenimui.“ Kas nori gyventi tik dėl savęs, žvelgdamas tik į save, būtent tas praranda gyvenimą. Gyvenimas tampa nuobodus ir tuščias. Tik atsisakant savęs, tik dovanojant save kitam, tik ištariant „taip“ didesniam – Dievo – gyvenimui, ir mūsų gyvenimas tampa platus ir didingas.

Kristi į žemę ir apmirti, vadinasi, ne tik atnešti vaisių, bet ir „išsaugoti gyvenimą“, t. y. toliau gyventi. Kas nutinka grūdui, kuris atsisako kristi į žemę? Arba atskridęs paukštis jį sulesa, arba kokiame nors užkampyje likęs sudžiūva ar supelija, arba yra sumalamas į miltus ir suvalgomas. Bet kuriuo atveju grūdas, kaip toks, nebeturi tęsinio. Bet rudenį pasėtas grūdas išdygs, pažins pavasario šiltą dvelksmą ir vasaros saulę, pažins naują gyvenimą. Visiems gerai suprantamas simbolis, kalbantis ir apie žmogaus gyvenimą. Jei žmogus nepereina per pokyčius, kurie kyla iš tikėjimo ir krikšto, jei žmogus nepriima gyvenimo kryžiaus, bet lieka su savo egoizmu, tai viskas tuo ir baigiasi – jo gyvenimas išsenka: jaunystė, senatvė, mirtis. Bet jeigu tiki ir paima kartu su Jėzumi savo kryžių, priešais jį atsiveria amžinybės horizontas.

Būna situacijų jau šiame gyvenime, kai palyginimas apie kviečio grūdą mus padrąsina. Kartais žmogus kažką planuoja, stengiasi, dirba, turi gyvenimo tikslą – ir štai netikėtai mato, kaip viskas prasmego lyg į kiaurą žemę ir mirė, t. y. nepasisekė arba buvo atimta iš jo ir patikėta kitam, kuris iš to gavo vaisių. Reikia neužmiršti kviečio grūdo ir neprarasti vilties. Mūsų geriausi projektai ir jausmai (kartais tai gali būti vyro ir moters santuoka arba kunigystės pašaukimas) neišvengiamai turi pereiti pro tam tikrą tamsą ir žiemos šaltį, kad atgimtų apvalyti ir vaisingi. Jei nepalūžtame išbandymuose, nebijome pasivesti Dievo valiai, tampame panašūs į žiemkenčius, kurie, peržiemoję dirvos tamsoje, pavasarį atgyja. Pagaliau, šie kviečio grūdai, kurie krinta į žemę ir miršta, esame mes patys: mūsų kūnai neišvengiamai vieną dieną sugrįš į žemę. Bet Jėzus garantuoja, kad mūsų taip pat laukia naujas pavasaris. Mes prisikelsime iš mirties, ir šį kartą tam, kad daugiau nebemirtume.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2012-02.pdf