Brangūs broliai ir seserys : šiandien Lietuvos parapijose švenčiama Kristaus Kūno ir Kraujo iškilmė, kurią mes vienuolyne šventėme praėjusį ketvirtadienį pagal visuotinės Bažnyčios tradicija. Sekminių dieną mes gavome Šventąją Dvasią, kad geriau „pažintume Dievo mums suteiktas dovanas“. Po Sekminių, liturgija mums toliau padėda apmąstyti tas dovanas ir jas giliau suvokti.

Praeito sekmadienio tema buvo Švenčiausioji Trejybė, nes iki galo šventę velykinį slėpinį, mes jau patiriame gyvą su trimis dieviškaisiais asmenimis meilės bendrystę, kuri yra amžinojo gyvenimo pradžia. O šios savaitės ypatinga šlovinimo tema yra gyvoji ir gyvybę dovanojanti duona.

Eucharistija, kurią Viešpats įsteigė Didįjį Ketvirtadienį prieš kentėdamas už mūsų išganymą ant Kryžiaus, yra visos Trejybės dovana mums, ir mūsų kelias į Trejybės bendrystę. Eucharistijos pavidaluose Jėzus yra Emanuelis – Dievas su mumis – ne tik pastoviu, asmenišku buvimu tarsi draugas, su kuriuo mes galime laisvai kalbėti ir bendrauti. Jo eucharistinis buvimas yra itin energingas, dinamiškas, jis nori mus maitinti, pastiprinti dvasiškai, traukti mus paskui save, meilės ir pasiaukojimo keliu. Jis nori mums duoti save, kad mes galėtume jį nešti kitiems. Tam tikra prasme jis nori mus pakeisti į save, kad kiekvienas iš mūsų taptų „kitu Kristumi“ sugebančiu parodyti Jėzų visiems žmonėms ir juos vesti pas Viešpatį.

Šiandienos ką tik girdėta Evangelijos ištrauka mūsų anaiptol neatitolina nuo eucharistijos. Šimtininkas, apie kurį kalba mūsų tekstas, savo nuolankumu ir pagarbumu, Kristaus atžvilgiu yra tapęs visiems, kurie ruošiasi priimti Kristaus Kūną ir Kraują, pavyzdžiu. Kai tikintieji katalikų Bažnyčioje priima komuniją, jie visada raginami pakartoti šimtininko sakinį iš Evangelijos, pakeisdami tik vieną ar du žodžius : „Viešpatie, nesu vertas, kad užeitum po mano stogu“ (taip visada sakoma lotyniškai, „ut intres sub tectum meum“, o lietuviškai vietoj mano stogu, mes sakome „į mano širdį“. O po to visi vertimai vienodai tęsia : „Bet tik tark žodį, ir mano siela“ – vietoj šimtininko mano tarnas – pasveiks.“ Tai mums yra didelio pasitikėjimo žodis.

Komunijos metu, yra gera ir teisinga jaustis, kad nesame verti tokios didžiulės Dievo malonės, ir iš tikrųjų niekas nėra ir niekada nebus vertas. Tačiau prisiartindami prie altoriaus, mes tikimės, kad yra mumyse bent tų minimalių širdies nusistatymų, kurie leidžia vaisingai priimti komuniją. Mes tikime, kad padidindama mūsų meilę, eucharistija išgydys mūsų sieloje pasiliekančias nemirtingas žaizdas. Tačiau gal šis šimtininkas yra ir atvaizdas tų žmonių, kurie, dėl nepilnai suformuluoto tikėjimo arba, gal dėl kažkokios objektyviai nuodėmingos ar netinkamos gyvenimo situacijos, dar nėra pasiruošę prisiartinti prie Jėzaus, bet pas kuriuos Kristaus malonė jau dirba slaptingais, vienam Dievui žinomais būdais, traukdama juos palaipsniui pas Dievą. Kaip Kristaus mokiniai, ir mes esame pašaukti bendradarbiauti su Viešpačiu tame darbe savo užtarimais ir gyvenimo liudijimais.

Šimtininkas būdamas svetimšalis ir okupantų Romėnų kariuomenės karininkas, nepriklausė Dievo tautai. Panašu, kad jis buvo geras, gana dorybingas pagonis, ir jau iš dalies pažino ir garbino Izraelio Dievą. Jis buvo dosnus Žydų tautos geradarys. Tačiau jis stipriai jautėsi neesąs vertas prisiartinti prie Jėzaus arba jį priimti savo namuose. Šis nevertumo pojūtis buvo tikriausiai žymiai daugiau negu tik dvasinio mandagumo išraiška. Visai įmanoma, kad jis turėjo rimtesnių pagrindų – nuodėmingų situacijų, dėl kurių jis jautėsi nevertas prisiartinti prie Viešpaties. Iš pirmo žvilgsnio galėtų ir atrodyti, kad šimtininko tikėjimas yra gana primityvus, paviršutiniškas. Jam aišku, kad Jėzus turi stiprią antgamtišką galią, ir kad galbūt jis pats yra dieviškosios prigimties. Bet pirmas mūsų įspūdis yra, kad šimtininkas vaizduoja Viešpaties visagalybę per daug mechaniškai arba despotiškai, kaip išorišką klusnumą kariuomenėje : „aš būdamas valdininkas sakau savo tarnui, tai daryk, ir jis daro. Tu dabar, Jėzau, panašiai įsakyk ligai ir išgydyk mano tarntą“.

Iš tikrųjų, labai greitai tampa aišku, kad nepaisant jo nerangaus būdo išsireikšti, mūsų šimtininkas jau turi širdyje labai gilų ir jautrų meilės jausmą bei supratimą. Jis prašo apsaugoti savo tarno gyvybę. Paprastai tuo metu Romoje, šeimininkai žiūrėdavo į savo tarnus ne kaip į žmones, bet kaip į jiems naudingus daiktus arba gyvulius. Čia, priešingai, šimtininkas tikrai myli savo tarną kaip savo brolį, kaip patį save arba daugiau negu savęs. Be to, jis tarsi instinktyviai supranta, kad viso Dievo plano bei ekonomijos pagrindas yra gailestingoji meilė. Jis supranta, kad Dievas labiausiai rodo savo visagalybę pasigailėdamas ir atleisdamas. Skatinamas meilės jis kreipiasi į Jėzų prašydamas Dievo gailestingumo ne sau, bet mylimajam tarnui. Būdamas valdinys, laikomas žydų tautos geradariu, jis vis dėlto nusižemina. Jis pats, kaip patikslina Lukas, nedrįsta ateiti pas Jėzų, bet siunčia savo draugus žydus užtarti jo vietoje. Jo mažas nusižeminimo gestas rodo, kad jis jau yra pasiruošęs tapti mokiniu Jėzaus, kuris už mus visus nusižemins iki Kryžiaus mirties. Dėl savo nuolankumo šimtininkas buvo išklausytas, ir jo didelis tikėjimas buvo Viešpaties pagirtas. Galime manyti, kad po tarno išgydymo jis ir visa jo šeima pilnai įtikėjo.

Šimtininko istorija puikiai iliustruoja kaip Kryžiuje ir eucharistijoje išaukštinto Jėzaus malonės gali slapčiai pasiekti dar toli nuo jo esančius žmones. O mes, kaip tie žydai, kurie užtarė šimtininką, esame pašaukti kuo arčiau susivienyti su Kristumi eucharistijoje, kad jis galėtų ir per mus traukti pas save visus geros valios žmones. „Kai busiu išaukštintas, aš visus patrauksiu į save“. Amen.

Šaltinis: https://palendriai.lt/aktualijos/homilija/74-ix-eilinis-sekmadienis-2013-c-metai.html