30 eilinis sekmadienis

Brangūs broliai ir seserys, ką tik girdėjome trumpą Evangelijos ištrauką, trumpą, bet be galo turtingą, nes joje negausiais žodžiais cituodamas Senojo Testamento tekstus Viešpats mums duoda du pagrindinius meilės įsakymus, kuriuos lengvai galima įsiminti. Jie apima visą Dievo įstatymo pilnatvę. Reikia pastebėti, kad šventojo Mato evangelijoje šis mokymas yra aprašomas audringai konfrontuojant Jėzui ir fariziejams. Ne visi fariziejai buvo piktai nusiteikę, bet šiame epizode beveik visi pasiryžo prieštarauti Jėzui iki galo ir jį pasmerkti.

Matas sako, kad jie „susirinko draugėn“, – synekthesan epi tuo avton – convenerunt in unum, – su priešišku ketinimu, kaip kad žemės karaliai prieš Mesiją antroje psalmėje, kurios graikiškas tekstas vartoja tą pačią ištarmę. Fariziejai nori priversti Jėzų laikyti tarsi tikybos egzaminą. Jie jau rengia jo teismą. Tris kartus jie bandė pagauti Jėzų spąstuose. Neįsikišdami tiesiogiai į diskusiją, jie skatino kitus užduoti Jėzui klausimų. O jie patys stovėjo šiek tiek atokiai ir atidžiai klausėsi, tikėdamiesi surasti bet kokį pretekstą, kad galėtų apkaltinti Viešpatį.

Jėzaus atsakymai į Erodo šalininkų klausimą apie mokestį ciesoriui arba į sadukiejų klausimą apie prisikėlimą jiems nebuvo kritika. Žmogus šiame pasaulyje turi paklusti visuomenės nustatytiems įstatymams. Tačiau žmogus priklauso pirmiausiai Viešpačiui, nes sukurtas pagal jo paveikslą jis yra pašauktas regėti amžinybėje gyvąjį Dievą, kuris apreiškė save Mozei. Su šituo fariziejai negalėjo nesutikti. Jie buvo „geros, teisingos doktrinos“ žmones. Tačiau jiems trūko meilės, pavydas ir puikybė užkietino ir apakino jų širdis. O dabar jie išstūmė į priekį vieną savųjų.

Tai buvo įstatymo mokytojas, protingas ir nuoširdus žmogus. Kiti fariziejai manė, kad galės jį panaudoti kaip marionetę, bet, kaip rodo kiti evangelistai pateikdami tą patį epizodą, jis užmegs dialogą su Kristumi ir atvira širdimi priims jo mokymą. Klausimas apie didžiausiąjį įsakymą buvo stipriai diskutuojamas tarp to laiko rabinų. Reikėjo nustatyti tvarką tarp keleto šimtų įsakymų ir paaiškinti visų jų vienybės principą. Įstatymo mokytojas norėjo „išmėginti“ Jėzų. Jis siekė ištirti ir sužinoti, kaip Jėzus išspręs šią problemą.

O kiti fariziejai tikrai norėjo jį „išbandyti“, tikėdamiesi, kad, niekada nesusipažinęs su jų mokyklai būdinga dialektika, Jėzus neišvengiamai padarys kokią klaidą. Iš pirmo žvilgsnio Jėzaus atsakymas – labai paprastas ir „tradiciškas“, sudarytas tik iš dviejų Senojo Testamento citatų. Tačiau Kristaus šviesoje šie tekstai įgauna naują prasmę. Su jais Jėzus kuria visai naują sintezę. Pirmiausia jis pacituoja Pakartoto Įstatymo įsakymą, kurį visi žydai nuolat kartodavo: „Klausykis, Izraeli! Viešpats, mūsų Dievas, yra vienintelis Viešpats. Mylėsi Viešpatį, tavo Dievą, visą širdimi, visą sielą ir visomis savo jėgomis“.

Šis įsakymas buvo laikomas svarbiausiu. Pirmas originalus įnašas buvo prijungti prie jo antrąjį įsakymą iš Kunigų knygos apie artimą: „Mylėk savo artimą kaip save patį“, teigiant, kad šitais dviem įsakymais remiasi ne tik visas Įstatymas, bet ir Pranašai. Viso dieviškojo Įstatymo meilę Jėzus apibrėžia vienybės principu. Dievas yra Meilė. Viešpats iš meilės sukūrė mus pagal savo paveikslą, jis įrašė į mūsų širdį Dievo troškimą, jis pakvietė mus bendrauti su juo meilėje.

Dievo meilės įsakymas yra ne kas kita, kaip mūsų sukūrimo ir antgamtinio pašaukimo gyvybiškai svarbus poreikis. Ir dėl to, kad Dievas mus myli ir mus kviečia bendrauti su juo, mūsų meilė turi apimti Dievo šviesoje mus pačius ir visus mūsų brolius ir seseris, kurie irgi yra sukurti pagal Dievo paveikslą ir pašaukti būti jo vaikais. Fariziejai norėjo apriboti artimo meilės įsakymą taikydami jį tik teisiesiems, tik tiems, kurie priklauso Dievo tautai arba fariziejų grupei. Kristus gi, priešingai, meilės įsakymui suteikė universalią prasmę.

Tai tampa ypač aišku Luko evangelijoje, kur Jėzus pateikia įstatymo mokytojui gerojo samariečio palyginimą. Mes turime gerbti ir mylėti visus žmones, pripažindami visa, kas gera juose, gailestingai žvelgdami į jų trūkumus tiesos šviesoje, kad galėtume aptvarstyti jų žaizdas. Taip neseniai teigė ir popiežius Pranciškus sinodo apie šeimą pabaigoje. O čia, Mato evangelijoje, tolesnėse eilutėse, kurios nėra skaitomos šio sekmadienio Mišiose, Jėzus netiesiogiai pristato save kaip Mesiją, Dievo amžinąjį Sūnų, tapusį Dovydo Sūnumi. „Kol fariziejai tebebuvo susirinkę, (jie atkakliai laikėsi savo) Jėzus juos paklausė: „Ką jūs manote apie Mesiją? Kieno jis sūnus? – Jie atsakė: „Dovydo“.

Jis tarė jiems cituodamas 109 psalmės pradžią: „O kodėl gi Dovydas, Dvasios įkvėptas, vadina jį Viešpačiu, sakydamas: „Viešpats tarė mano Viešpačiui: „Sėskis mano dešinėje, aš patiesiu tavo priešus tarsi pakojį po tavo kojų.“ Tad jei Dovydas vadina jį Viešpačiu, kaipgi tada jis gali būti jo sūnus?“ Sėkmingai išlaikęs tikybos egzaminą, dabar jau Jėzus ima klausinėti savo priešus, tvirtindamas savo dieviškąją autoritetą ir jiems prikišdamas jų veidmainystę.

Tačiau mus ypač domina nauja ir gilesnė dvejopo meilės įsakymo prasmė, kylanti iš Jėzaus, kaip Mesijo, įsikūnijusio Dievo Sūnaus. Jėzus, kaip žmogus, yra visiškai atsigręžęs į Dievą, jis myli savo Tėvą visa širdimi, visa siela ir visu savo protu. Tapęs Dovydo sūnumi ir mūsų broliu, jis atidavė savo gyvybę už mus, tobulai mylėdamas iki galo kiekvieną iš mūsų. Kristus yra mūsų meilės tikslas, pavyzdys ir šaltinis.

Mylėkime jį kaip mūsų Dievą ir brolį. Mokykimės iš jo mylėti savo dangiškąjį Tėvą ir visus savo brolius. Dieve Tėve, sustiprink mūsų tikėjimą, viltį ir ypač meilę. Viešpatie Jėzau Kristau, padaryk mūsų širdį panašią į tavo mylinčią širdį. Šventoji Dvasia, padėk mums, kartu su Jėzumi tapti (pagal Tereselės iš Lisieux žodžius) „meile mūsų motinos Bažnyčios širdyje“. Amen.

Šaltinis: https://palendriai.lt/aktualijos/homilija/317-homilija-xxx-eilinis-sekmadienis-2014-a.html