Brangūs broliai ir seserys, derėtų trumpai perpasakoti ką tik girdėtą Kristaus gundymo istoriją. Evangelijoje pagal Luką jau buvo aprašytas Kristaus krikšto epizodą. Jėzus tuomet girdėjo Tėvo balsą, iš dangaus sakantį: „Tu esi mano mylimasis Sūnus.“ Po to ėjo Jėzaus kilmės aprašymas: „Jėzus pradėjo veikti būdamas apie trisdešimt metų. Jis buvo laikomas sūnumi Juozapo, sūnaus Elio“, ir taip toliau.

O po ilgo geneologijos sąrašo, pasibaigiančio žodžiais „sūnaus Adomo, kuris buvo Dievo“, prasideda Kristaus gundymo pasakojimas. Tuo evangelistas Lukas norėjo pabrėžti skirtumą tarp Adomo ir Ievos nuopuolio Edeno sode ir Kristaus, naujojo Adomo, pirmos pergalės prieš Šėtoną dykumoje. Piktoji Dvasia užkalbina Kristų sakydama: „Jei tu esi Dievo Sūnus…“

Viešpaties krikšto metu Šėtonas girdėjo Dievą, vadinantį Kristų savo sūnumi. Velnias, žinoma, dar negali suvokti šio vardo, priskiriamo Kristui, pilnatvės. Tai lieka paslėpta jo akims. Tačiau jis supranta, kad Jėzus yra paženklintas kaip ypatingas Dievo pasiuntinys. Dėl to Velnias imasi subtiliai svaidyti savo pasiūlymus, norėdamas nukreipti Kristų nuo jo autentiškos misijos. „Liepk šiam akmeniui virsti duona.“ Viešpaties stebuklai jo žemiškojo gyvenimo metu nėra vien tik paprasti „gestai“: jie yra apreikštojo mokymo ženklai arba žodžiai.

Jėzus norėjo atlikti tik tuos stebuklus, kurie gebėjo perduoti dieviškąją tiesą, kurios jis turėjo mokyti. Tad jis atsako: „Žmogus gyvas ne vien duona.“ Šis atsakymas, paimtas iš Pakartoto Įstatymo knygos, Evangelijoje pagal Luką pateikiamas trumpai. Šv. Matas papildo ši tekstą pridurdamas, kad „ne vien duona, bet ir kiekvienu žodžiu, kuris išeina iš Dievo lūpų“.

Iš tikrųjų Jėzus atėjo, kad pamaitintų žmones Dievo žodžiu. Jis yra šis Žodis. Jis yra ir Gyvoji Duona. Metui atėjus, jis duos mokiniams savo kūną duonos pavidalu. Evangelijoje yra atvejų, kai jis padaugins žemės duoną, kad palengvintų alkį tų, kurie atėjo iš toli, norėdami pasiklausyti jo mokymo. Rodydamas gailestingumą žmonėms, įkvėptas maldos ir padėkos Jėzus sutiko padauginti maistą. Tačiau Kristaus situacija dykumoje buvo visai kitokia.

Jis galėjęs sakyti gundytojui tai, ką vėliau pasakys apaštalams: „Aš turiu valgyti maisto, kurio Jūs nežinote, <…> mano maistas – vykdyti valią to, kuris mane siuntė.“ Jėzui, esančiam vienam dykumoje, paversti akmenis duona vien dėl to, kad galėtų prieš nustatytą laiką baigti pasninką, kurį jis pradėjo Šventosios Dvasios įkvėptas, būtų buvęs tuščias gestas, priklausantis daugiau magijai negu dieviškojo apreiškimo ekonomijai.

Antroje psalmėje Dievas sako savo Mesijui: „Prašyk manęs ir aš padarysiu tautas tavo valdomis.“ Gundymas, kurį šv. Lukas pateikią antrojoje vietoje, yra šio pažado karikatūra. Šėtonas vadinamas šio pasaulio kunigaikščiu, bet jis turi tik užgrobtą valdžią. Žemės karalystės jam yra pavaldžios dėl nuodėmės. Jis valdo žmones, sukeldamas tarp jų neapykantą, pavydą ir visokias stabmeldystės formas. Žydams, Kristaus bendraamžiams, politinis ir žemiškasis mesianizmas buvo baisi pagunda. Vėliau jis kartais gundys ir krikščionis bei kitų religijų išpažinėjus.

Šiuo atžvilgiu Kristaus požiūris yra aiškus ir tvirtas: jo karalystė nėra iš šio pasaulio; ji grįsta tik Dievo garbinimu, tarnavimu ir meile. Pastatęs Jėzų ant šventyklos šelmens velnias jam tarė: „Pulk nuo čia žemyn, nes parašyta: „Jis palieps savo angelams sergėti tave…“ Gundytojas čia cituoja devyniasdešimtąją psalmę, besąlygiško pasitikėjimo giesmę. Mes ją giedame kasdien prieš miegą, ir ji tapo pati svarbiausia Gavėnios laiko giesmė.

Sūniškas pasitikėjimas Dievu yra viena iš pagrindinių Jėzaus mokymo temų. Žydus stebino Kristaus familiarumas, nes Dievą jis vadino ne tik Tėvu, bet ir Aba – tėveliu, taip daryti ragino ir savo mokinius. Mirties akimirką, kaip pasakoja Evangelija pagal Luką, Jėzus su dideliu pasitikėjimu tarsi metėsi žemyn nuo kryžiaus aukštumos į Dievo meilės bedugnę sakydamas: „Tėve, į tavo rankas atiduodu savo dvasią.“ Autentiška viltis mums duoda tikrumą, kad būsime išgelbėti nuo visų pavojų, kuriuos sutinkame savo kelyje, pildydami Dievo valią.

Viltis mums leidžia taip pat tikėtis, kad, jeigu ir nusigręžiame nuo Dievo nusidėdami, jis vis tiek mus išgelbės dėl savo gailestingumo, kaip išgelbėjo šalia Jėzaus kybojusį gerąjį plėšiką. Tačiau sąmoningai ir neišmintingai eiti į pavojų, norint tik priversti Dievą mus išgelbėti, būtų netikras, perdėtas pasitikėjimas savimi bei nuodėmė, kuri yra vilties dorybės klastojimas.

Todėl Jėzus atstumia velnio pasiūlymą atsakydamas: „Negundyk Viešpaties, savo Dievo.“ „Visokius gundymus baigęs, velnias atsitraukė nuo jo iki laiko.“ Lukas nori pabrėžti, kad Kristaus pergalė čia apima visas įmanomas gundymų formas. Tačiau velnias pasitraukė tik „iki laiko“, kai vyks paskutinė kova ir Kristaus galutinė pergalė Kančios metu Alyvų Kalne ir ant Kryžiaus. Šių Mišių pradžios maldoje mes prašėme gavėnios metu malonės žengti toliau pažįstant Kristaus išmintį, kad galėtume elgesiu sekti jo darbais. Eikime į dykumą paskui Jėzų.

Daugiau negu žemiškojo maisto trokškime Dievo žodžio ir dangaus duonos. Apsivalykime nuo visų stabmeldystės formų ir garbinkime vienintelį tikrąjį Dievą. Aukščiausiojo Visagalio pavėsyje, po Kryžiaus sparnais, įgyvendinkime tikrą vilties dorybę, sakydami Viešpačiui: „Mano Dieve, mano prieglauda ir tvirtove, tavimi pasitikiu“ dabar ir per amžius. Amen.

Šaltinis: https://palendriai.lt/aktualijos/homilija/439-i-gav%C4%97nios-sekmadienis-2016.html