Izraelio tautoje buvo tvirtai tikima tiek ištarto, tiek užrašyto žodžio galybe. Žodis beveik tapatintas su jį paskelbusiu asmeniu. Jei žodį skelbė tvirta, stiprios valios asmenybė, jis buvo dar paveikesnis. Jei tokia galia priskiriama žmogaus žodžiui, galima įsivaizduoti, kaip žvelgta į Dievo žodį. Dievo žodžio veiksmingumą riboja ne jis pats, bet žmogaus atsisakymas jį išgirsti uždaromis ausimis ir užkietinta širdimi. Priešingai, esant atvirumui vykdavo ir vyksta nuostabūs dalykai, stebuklingai keičiasi žmonių gyvenimai.

Pirmajame skaitinyje Dievo žodis krinta kaip lietus ir sniegas, įvykdydamas tikslą, kuriam yra siųstas. Pranašas, rašęs šiuos žodžius Dievo tautai Babilono tremties metais, tikėjo, jog Dievo žodžiai pasieks savo tikslą, suteiks paguodos ir vilties svetimoje šalyje esantiems tremtiniams. Ankstesniame keturiasdešimtajame skyriuje, vadinamojoje Antrojo Izaijo knygos pradžioje, labai aiškiai pabrėžiama žodžio galia: „Pasigirsta balsas”, „Viešpats savo lūpomis pažadėjo”, „Galingai pakelk savo balsą”. Šiandieninė ištrauka, užbaigianti Babilono tremties poeto skyrius, atskleidžia anksčiau paskelbto žodžio veiksmingumą. Dieviškojo lietaus įvaizdį gali geriau suvokti tas, kas matė tarp Jeruzalės ir Negyvosios jūros nusidriekusią dykumą. Dešimt mėnesių per metus čia akinančiai plieskia saulė, o sausio ir vasario mėnesiais nuo gausių lietų dykuma pražysta. Psalmininkas iliustruoja pranašo mintį: „Tu žemę lankai ir palaistai, padarai ją derlią ir turtingą. Tavo upė, Dieve, yra pilna vandens, žemė gali auginti pasėlius” (Ps 65). Lietus, nukritęs į žemę, su kaupu atlieka savo misiją ir laiduoja vaisingumą. Panašiai yra ir su Dievo žodžiu. Žmogaus žodis dažnai bevaisis, o Dievo žodis visuomet vaisingas. Dievo žodis nėra šalta abstrakčių idėjų išraiška. Dievas kaip asmuo pasireiškia per savo žodį. Lietaus įvaizdyje jau galime nujausti įsikūnijusio Žodžio slėpinį (Jn 1, 1–18). Izaijo skaitinys leidžia geriau suprasti Evangelijos palyginimą apie sėjėją.

Visi trys evangelistai sinoptikai labai panašiai pateikia šį palyginimą, panašiai įprasminami įvaizdžiai. Sėjamas grūdas – paskelbtasis žodis; atskridę paukščiai – piktasis priešas; uolėta žemė – paviršutiniški žmonės, gyvenantys šia akimirka; erškėčiai – rūpesčiai dėl materialių gėrybių. Visi trys evangelistai pateikia ir intarpą su paaiškinimu, kodėl žmonės dažnai nesuprasdavo sakomų palyginimų prasmės. Ankstyvoji Bažnyčia apmąstė patirtį, jog net ir po Jėzaus prisikėlimo Izraelis, kaip Dievo tautos visuma, vis dėlto nepriėmė Jėzaus naujienos. Tai ypač rūpi evangelistui Matui. Nors pirmosios krikščionių bendruomenės, kaip skaitome Apaštalų darbuose, patirdavo ir nuostabios plėtros laikotarpių, būta taip pat nusivylimų, atkritimų, vangumo.

Šis palyginimas tik iš pirmo žvilgsnio atrodo paprastas. Pirmiausia atkreipkime dėmesį, jog kalbama ne šiaip apie kokį nors sėjėją, bet veikiau „Sėjėją”. Jėzus palyginimu tarsi piešia savo autoportretą ir susumuoja savo tarnystės rezultatus. Viešosios tarnystės metu jis bėrė Evangelijos grūdus Galilėjos žemėje, tačiau nuveikto darbo rezultatai nebuvo vien džiuginantys. Pirminis entuziazmas atsimušė į Evangelijos reikalavimų kietumą. Palyginime ne analizuojamos nepasisekimų priežastys, tiesiog konstatuojama tikrovė. Evangelistas rengia tuos, „kurie turi ausis”, palyginimo pabaigos virsmui: trejopa sėjėjo nesėkmė pranokstama galutine derliaus apstybe. Sėjėjo kelyje buvo daugybė kliūčių, jo apaštalavimo vargas atrodė bergždžias, tačiau, nepaisant žmogiškojo pesimizmo, Evangelija laiduoja, jog galiausiai sulauksime puikaus derliaus. Jėzus yra niekuomet nenusiviliantis apaštalas.

Didžioji lauko dalis duoda gerą derlių, kuris padaro nereikšmingus neišvengiamus nuostolius. Tiek žemdirbio triūse, tiek dvasiniame bei kūrybiniame darbe neįmanoma tiksliai numatyti būsimų rezultatų ir reikalauti didžiausio efektyvumo. Tai paguodos žodis tėvams, pedagogams, kunigams. Šimteriopą derlių duoda tik dalis grūdų. Nepaisant to, kad dalis grūdų lieka bevaisiai, būtų neteisinga pasirinkti sėjai tik derlingiausią dirvą. Reikia ištvermingai darbuotis ir skurdžiame dirvožemyje, dėkingai puoselėjant pasėlius ir tikintis pjūties.

Derlingos ir nederlingos žemės įvaizdžiais vaizduojamos dvi žodžio klausytojų grupės: vieni priima Jėzų, kiti jį atmeta. Kodėl Jėzus prabyla palyginimais? Jis pats yra įsikūnijęs Žodis, todėl jo žodis ypač turtingas ir prasmingas, jis nesileidžia įspraudžiamas į formules. Dievo karalystės neįmanoma įsprausti į apibrėžimų lentynas. Dieviškąją tikrovę galima išreikšti tik per simbolius ir palyginimus, kurie ne riboja, o veikiau atveria minčiai erdvę. Kiekvienas Jėzaus palyginimas yra klausimas, nukreiptas į mūsų sąžinės gelmę. Jis kreipiasi į mus: „Ar mes esame priimanti, derlinga dirva, ar bevaisė, atmetanti žemė?”

Nepakanka vien klausytis žodžio, reikia stengtis jį suprasti, įveikiant daugybę kliūčių. Piktasis priešas nepasitenkina vien pasėdamas kviečiuose raugių (Mt 13, 25). Jis siekia visiškai išrauti Dievo žodį iš žmogaus širdies. Tai žinodamas Jėzus prideda prašymą prie savo išmokytos maldos: „Gelbėk mus nuo pikto”. Kita kliūtis yra patys žmonės, linkstantys nuslysti paviršiumi, pasiduodantys pasaulio rūpesčiams, turto apgaulėms – dalykams, kurie užgožia Dievo žodį.

Tačiau tas, kuris išgirsta ir priima, „duoda vaisių”. Iš esmės palyginimas apie žodį yra palyginimas apie tikėjimą. Tai kasdienė drama, stengiantis derinti savo gyvenimą su Evangelijos reikalavimais. Maitindamiesi Dievo žodžiu mes įstengiame duoti maisto ir kitiems.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/old/bz0211/211hom4.html