Sugrįžimas

Šio sekmadienio Evangelija mums kalba ne tik apie nuodėmę ir atgailą, bet ir apie Dievo gailestingumą. Susitaikymas su Dievu. Nėra gražesnio veiksmo už susitaikymą su Dievu. Sugrįžti, kad iš naujo taptum Dievo draugu. Mums visiems reikia gailestingumo, kadangi visi esame nusidėjėliai, būdami silpni labai dažnai klystame. Du sūnūs šiandien atstovauja mūsų žmonijai, padalytai į nusidėjėlius ir teisiuosius. Tėvas abu sūnus mylėjo vienodai, tačiau vienas tėvą laikė blogu, todėl nutarė išeiti iš jo namų. Kitas sūnus liko, nes bijojo tėvo arba labai norėjo likti vienintelis tėvo turtų paveldėtojas. Jis dirbo kartu su tėvu, tačiau savo dvasia nebuvo vienybėje su juo. Abu šie sūnūs gyvena kiekviename iš mūsų. Šių skirtingų sūnų nuostatos svyruoja lyg švytuoklė mumyse pačiuose. Svyruoja tarp bailaus vergiško religingumo ir maištaujančio ateizmo.

Jaunėlis nori gyventi savo galva, taip, kaip jam patinka. Šio jaunėlio lūpomis kalba visų amžių jaunosios kartos. Vaikams dažnai atrodo, jog jiems trukdo seneliai, tėvai. Kiek ašarų praliejo tėvai, kai kažko negavę iš jų vaikai piktai išrėžia: „Tu man ne tėvas, tu man ne motina“ arba iš tėvų tik reikalauja: „Tėve, duok, mama, duok.“ Vaikai dažnai tėvams sako: „Jūs esate atsilikę, nesuprantate šiandienio gyvenimo, jūs ne taip mąstote, ne taip kalbate, ne tuo domitės.“ Jaunimo prašymas: „Duokite mums tai, ko mes norime!“ klaidingas. Reikėtų prašyti: „Duokite mums tai, kas reikalingiausia.“ Testamentu palikto turto dalybos sugriauna ir draugiškiausias šeimas. Kiti net neprašo tėvų palikimo: senus tėvus į senelių namus be jokios širdies graužaties išgrūda. Neretai jaunas žmogus ima nusikaltimo keliu kurti savo ateities gėrybes: plėšia, žudo, kankina senelius pensininkus. Toks žmogus pats save pasmerkia bausmei ir kančiai. Ne Dievas mus pamiršo: mes Dievą užmiršome. Daug kam pinigai sudaro apgaulingą laisvės ir galios iliuziją. Popiežius Pijus XI sako: „Netvarkingai geidžiami turtai gimdo visokį blogį, ypač smukdo moralę ir kelia nesantaiką.“

Puikiai žinome, kai žmogus turi pinigų, visi tampa jo draugais ir tvirtina: „Mes būsime su tavimi iki mirties.“ O kai viską iššvaisto, prageria, išleidžia, tuomet pamato, jog tikrų draugų už pinigus nenusipirksi. Laimės ir meilės – tuo labiau. Kiti, atsidūrę tokioje beviltiškoje padėtyje, griebiasi alkoholio, narkotikų, net nusižudo. Ar laimingi vaikai be Dievo, gyvendami bedvasį gyvenimą, rūpindamiesi tik kūniškais reikalais? Iš Dievo rankų gavome gyvenimą, sveikatą, fizinę jėgą ir grožį, talentus, o ką padarėme su savo ir kitų gyvenimais? Beširdiškumu, egoizmu ir žiaurumu pavertėme pasaulį siaubu. O juk krikščionis privalo siekti, kad pasaulis taptų Dievo karalyste.

Šio sekmadienio liturgijos tema telpa viename žodyje – „sugrįžimas“. Sūnaus palaidūno istorija – tai istorija degraduojančios žmonijos, kuri vis iš naujo pasiilgsta Dievo. Nuodėmė yra visa tai, kas veda į degradaciją mūsų pasaulį. Paskutinė šventovė lieka tik kažkur giliai žmogaus širdyje, į kurią pažvelgęs žmogus randa dvi stiprybes: gyvenimo troškimą ir Dievo paveikslą, nes kur Dievas, ten yra ir gyvenimas. Sūnus paklydėlis dėl kančių, vienatvės, neturto ir žmonių atstūmimo atsipeikėja. Supratęs, ką padarė, suvokęs savo padėtį, nugali gėdą bei baimę ir grįžta namo. Atsivertimo kelionė prasideda iš pačių žmogaus širdies gelmių. Noras atsiversti kyla tik tada, kai žmogus nauju žvilgsniu pažvelgia į save, į Dievą, į žmones. Kai susivokiame, jog mūsų vienintelis teisėjas bus Dievas ir sąžinė, mums atsiveria akys. Mes pradedame matyti ir suprasti, jog nuodėmė yra nusigręžimas nuo Dievo, Dievo meilės atsisakymas. Dažnai žmogų prie Dievo sugrąžina ne atgaila, bet bado ir mirties baimė. Tačiau ten, kur žmogus ieško tikrosios gyvenimo prasmės, randa Dievą. Švenčiausioji Jėzaus Širdis todėl ir atverta, kad mes ne į savo ar kitų nuodėmes žiūrėtume, bet į dieviškosios širdies gailestingumą. Privalome sugrįžti prie Dievo su visišku pasitikėjimu, žinodami, kad jis visą laiką laukia mūsų atsivertimo ir sugrįžimo. Laukia, kada jį prisiminsime. Viešpats pirmas eina mūsų pasitikti.

Kiekvieną kartą pastebime, kad labai lengva vaizduotėje save laikyti nusidėjėliu, radusiu kelią atgal prie Dievo, lengva save laikyti muitininku, kuris širdyje nusižeminęs stovi prie šventyklos vartų bijodamas įeiti vidun, arba sūnumi palaidūnu, sugrįžusiu namo. Tačiau kaip retai susimąstome apie išdidaus fariziejaus ir vyresniojo brolio likimą. Vyresnysis sūnaus palaidūno brolis dirbo kartu su tėvu: dirbo ištikimai ir nuoširdžiai, tačiau jam trūko tėvui meilės, šilumos ir švelnumo. Šiam sūnui atrodė, jog jis yra neįvertintas. Jis nesuprato savo laimės, kad jis gyvena mylinčio tėvo namuose, ir viskas, kas tėvo, yra kartu ir jo. Vyresnysis brolis nemyli savo gyvenimo, nemyli to, ką daro, nemyli savo pareigų, nors ištikimai jas vykdo. Kiek daug tarp mūsų yra krikščionių, kurie garbingi ir pareigingi, bet nelaimingi. Jie nemyli Viešpaties ir nevertina savo pašaukimo. Jie garbingai elgiasi ne todėl, kad yra Dievo vaikai, bet kad tikisi iš Dievo atlygio. Tačiau mylintis Dievas matuoja savo sūnus ne pagal jų vertingumą, bet pagal tai, kiek jie myli. Todėl atsiverčia tik tie, kurie tai supranta. Kai sugrįžtame į tėvo namus, liekame veidas į veidą su savo sąžine ir Dievu, suprantame, jog Dievas teisia pagal meilę, kurią parodėme. Atsiverčia tie, kurie supranta, jog Dievas yra apstus gailestingumo.

Kodėl tėvas šitaip aprengė sugrįžusį sūnų? Kodėl nepareikalavo įrodymų, jog sūnus apgailėjo savo kaltes? Sugrįždamas jis nugalėjo gėdą ir baimę, vadinasi, apsisprendė pasitaisyti. Ar mes taip pasielgiame su tais, kurie kažkada mums buvo brangūs, o vėliau mus įskaudino – ar mes viską jiems atleidžiame? Ar apgaubiame ankstesne meile ir švelnumu? Ne, štai kur slepiasi mumyse vyresniojo sūnaus kietaširdiškumas. Štai kodėl būna taip sunku eiti taikytis, kada žinai, jog sutiksi apsimestinį gerumą, veidmainišką atleidimą, įžeidžiantį, išdidų ir smerkiantį kitų teisumą. Darosi baisu pagalvojus, jog išgirsi, kad tu man ne sūnus, tu man ne brolis, grįžk, iš kur atėjai. Ar dažnai priimame nusidėjusį žmogų kaip savo brolį? Mes būname labiau panašūs į vyresnįjį sūnų, vaizduojame esą geri, tačiau iš tikrųjų nieko nemylime.

Pagalvokime, ar mokame atleisti? Gal nemokame, ir tas nemokėjimas gali greitai atsigręžti prieš mus pačius. Neteiskite ir nebūsite teisiami, atleiskite ir jums bus atleista.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2016-02.pdf