„Po šešių dienų“

Pasakojimas apie Jėzaus atsimainymą prasideda neįprastu laiko nurodymu: „po šešių dienų“. Šios laiko nuorodos prasmė atsiskleidžia žvelgiant į būsimojo įvykio visumą. Pagal Dievo kūrybos tvarką po šešių darbo dienų septintoji yra šabas. Šabo dieną nedera užsiimti žemiškais darbais. Šią dieną turime būti šlovingoje Dievo artumoje, nes Jis apsireiškia su savo šviesa ir palaima. Jėzaus atsimainymas yra sekmadieninis įvykis, panašiai kaip jo prisikėlimas. Šie įvykiai nušviečia tikrąją sekmadienio šventimo prasmę. Sekmadienį dangaus Tėvas suburia savo vaikus ir leidžia jiems išgyventi amžinosios palaimos džiaugsmo įžangą. Jėzaus mokiniams atsimainymo įvykis atskleidžia tai, kas buvo paslėpta. Jie gali vis aiškiau nuvokti, kad vidujai Jėzui būdinga kitokia būtis, kuri dabar atsiskleidžia regimai. Gal tai, kas dabar tampa regima, yra paguoda ir padrąsinimas prieš būsimąją kančią?

Mozė ir Elijas žydams buvo Mesijo padėjėjai ir užtarėjai. Jų pasirodymu ir Jėzaus pokalbiu su jais išrinktiesiems apaštalams paliudijama, kad Jėzus yra Mesijas. Dievo apreiškimai, taip pat Jėzaus atsimainymas yra vien Dievo iniciatyva. Jų neįmanoma sulaikyti ar pratęsti, kaip tai bando padaryti Petras. Įžvalgų apie galutinius eschatologinius dalykus neįmanoma apčiuopiamai įtvirtinti. Mums skirta rūpintis kitais dalykais – turime statyti būstus žmonėms, o Dievas sau būstą pasistatys pats. Apaštalams šios scenos simbolika yra aiški, jie ją tiesiogiai išgyvena. Saulės šviesa ir debesies tamsa – Dievo buvimo palyginimai. Iš debesies bylojantis balsas yra Dievas. Jis praskleidžia paslapties skraistę ir apsireiškia žmonėms jiems suprantamais žodžiais. Žodis labai aukštai iškeliamas, drauge ir atsakomybė už žodį.

Dievo balsas pirmiausia nurodo mylimąjį Sūnų. Jis mylimasis, nes yra vienintelis ir nepalyginamas Sūnus. Nors ir mylėdamas, Tėvas leidžia Sūnui kentėti. Dieviškoji meilė tam neprieštarauja, ji tampa dar labiau tikėtina. Dievo meilė nesistengia sulaikyti nuo kentėjimo, nes „šio pasaulio kentėjimai nepalyginami su būsimąja garbe“. Tėvo šauksmas iš aukštybių paliudija Jėzaus misijos ypatingumą. Jėzus ateina ne iš nežinios, jo misija grindžiama Dievo žodžiu.

Įsakymas „Jo klausykite“ aiškiai skirtas ir mums. Per ką mums kalba Kristus? Per sąžinę, liturgiją, krikščioniškąją meilę ir Šventąjį Raštą. Žmonijos klausimas apie Dievą tinkamai atsakomas per Jėzaus žodį.

Jėzaus atsimainymas nesibaigia jo galutiniu sudievinimu. Po atsimainymo Jėzus vėl atgauna įprastą žmogiškąją būseną. Dar neatėjo laikas pamatyti jį tokį, koks yra iš tikrųjų. Jis vėl grįžta į savo mokinių artumą. Jėzus atsimainymo gestu pasitikėdamas kreipiasi ypač į tris apaštalus. Jis naujai apdovanoja juos savo žmogiškuoju artumu ir kalba jiems – dabar jų eilė patylėti. Apaštalai gauna net įsakmų paliepimą niekam nepasakoti apie įvykį. Jų pasakojimas neturi sukelti iliuzinių vilčių, socialinių utopijų ar politinių užmojų. Tik po Jėzaus prisikėlimo mokiniai įstengia suvokti atsimainymo prasmę. Atėjus metui apaštalams tenka perteikti atsimainymo ant kalno metu išgyventą patirtį. Pirmiausia išgirsti, klausytis, patylėti ir tik po to kalbėti – tokia religinio patyrimo perteikimo metodika.

Apaštalams duotas įsakymas nekalbėti apie Jėzaus atsimainymą yra terminuotas. Jėzaus prisikėlimas savo šlove toli pranoko atsimainymo vaizdą. Tuomet atėjo laikas paskelbti ir šios šlovės įžangą. Šiuo laipsnišku suvokimu parengiama dar didesnei galutinei šlovei, kai paskutiniąją dieną Žmogaus Sūnus atsisės savo garbės soste. Kas tuomet įstengs tylėti? Jėzaus atsimainymas yra pranašystė: kančiomis ir skausmais paženklintas jo žmogiškasis kūnas buvo perkeistas. Tai ženklas, kad ir mūsų menki kūnai gali būti perkeisti ir tapti panašūs į šlovingąjį Jėzaus kūną.

Kas sieja atsimainymo pasakojimą su pirmajame skaitinyje girdėta Abraomo istorija? Jau senyvą Abraomą Dievas ragina keliauti į nežinomą šalį ir žada, kad jis taps didelės tautos protėviu. Negana to, Abraomo palaiminimas ar prakeikimas taps paties Dievo palaiminimu ar prakeikimu. Dievo pažadas susijęs su nežinomybe, jis reikalauja, kad Abraomas atsižadėtų savo tėvonijos ir ją paliktų. Šie abu pasakojimai kalba apie ypatingą patirtį, kurią vargiai įmanoma nupasakoti žodžiais. Apie pokalbį su Moze ir Eliju pasakojama, tarsi tai būtų paprasčiausias pokalbis. Pasakojime apie Abraomą tiesiog lakoniškai teigiama, kad jam pasirodė Viešpats, ir net nesistengiama to pavaizduoti. Tų įvykių dalyviai ir liudininkai suvokė, kad išgyventa patirtis buvo skirta ne tik jiems asmeniškai: jie buvo Dievo malonės pažado perteikėjai visiems žmonėms. Kita vertus, ypatinga patirtis buvo susijusi su konkrečia ir tikroviška misija. Abraomas nebūtų keliavęs į nežinomą šalį, jei apreikštasis išgyvenimas nebūtų buvęs visiškai tikroviškas. Abraomas eina į nežinią, jam svarbus ne Pažadėtosios žemės geografinis pavadinimas, bet Dievo žodis. Nors ne visiems skirta išgyventi tokias tikėjimo patirtis, mums taip pat galioja Dievo pažadas ir jo malonė, pasak apaštalo Pauliaus, „dovanota mums Kristuje Jėzuje prieš amžinuosius laikus“.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2008-02.pdf