Pirminė šio sekmadienio Evangelijos palyginimo prasmė: šeimininkas yra Dievas, kuris įveisia vynuogyną, t. y. iš visų tautų išsirenka vieną tautą – Izraelį. Sumūrytas aptvaras, įrengta spaustuvė, pastatytas bokštas atskleidžia Dievo rūpinimąsi savo tauta. Vynuogyną prižiūrėti patiki ir vynininkams – tautos seniūnams ir aukštiesiems kunigams. Vynas, meilės ir džiaugsmo simbolis, yra Dievo ir Izraelio bendrystės pagrindas.

Dievas kartkartėmis siunčia savo tarnus, pranašus, kurie primena, kad tikrasis vynuogyno šeimininkas yra Dievas, o ne jie ar pagonių dievai, kad tikrasis žmogaus pašaukimas yra dalijimasis, o ne pasisavinimas. Tačiau daugelis iš pranašų buvo atstumti arba nužudyti. Pagaliau, atėjus laikų pilnatvei, yra siunčiamas jo vienatinis Sūnus, Jėzus Kristus, nuo kurio taip pat yra nusigręžiama: jis išmetamas iš vynuogyno ir užmušamas, t. y. nukryžiuojamas už Jeruzalės miesto sienų.

Sūnaus mirtis – ne paskutinis žodis. Jėzus cituoja ištrauką iš 118 psalmės: „Akmuo, kurį statytojai atmetė, tapo kertiniu akmeniu. Tai Viešpaties padaryta ir mūsų akims tai nuostabą kelia.“ Nužudytasis nepasilieka mirtyje, nelieka „atmestas“. Jis tampa nauja pradžia. Jėzus numato savo kryžių bei prisikėlimą ir iš anksto paskelbia, kad naująją šventyklą Dievas statydina pasaulyje, remdamasis juo, Nužudytuoju ir Prikeltuoju.

Jėzus užbaigia šį palyginimą žodžiais: „Dievo Karalystė bus iš jūsų atimta ir atiduota tautai, kuri duos vaisių.“ Dievo Karalystė, sandoros tarp Dievo ir žydų tautos simbolis, yra atimama iš žydų ir atiduodama naujos sandoros tautai – Bažnyčiai, sudarytai iš visų pasaulio tautų, įskaitant ir žydus, priimančius Dievo Sūnų kaip Gelbėtoją ir Mesiją.

Tačiau šis pasakojimas turi taip pat ir kitą prasmę. Vynuogynas yra Dievo kūrinija: žmogus, gamtos ištekliai, flora ir fauna. Ir visa tai yra atiduota mums, žmonėms, kad prižiūrėtume ir išmintingai naudotumės ir svarbiausia neužmirštume, kas yra tikrasis šeimininkas. Jėzus palyginime sako, kad šeimininkas, įkūręs vynuogyną ir palikęs jį prižiūrėti vynininkams, pats kažkur iškeliavo. Vynininkams galbūt atrodo, kad šeimininkas dingo ar net pasitraukė negrįžtamai, nužengė į nebylumą, į tamsią nesančiojo tylą. Tad nejučia gimsta svaiginanti mintis: paskelbkime, kad Dievas mirė, tada patys būsime Dievas! Tada galiausiai būsime ne kito nuosavybė, bet tik savo ir pasaulio turtų savininkai. Tada pagaliau galėsime daryti, kas tik mums patinka. Pašalinkime Dievą, ir virš mūsų nebėra jokio kriterijaus, mes patys sau matas.

Šiandien daug kas mėgsta kalbėti apie Dievo mirtį ir nebenori daugiau užsiminti apie Dievo mylinčią tylą. Tačiau Dievo „nebuvimą“ reikėtų teisingai suprasti. Tai jo pasitikėjimas žmonėmis. Jis mums palieka laisvą veiklos erdvę, palieka – tam tikra prasme – savo vietą mums, bet nepabėga, nepalieka mūsų likimo valiai. Galima sakyti, kad iškeliauja šio pasaulio išmintingųjų Dievas, o lieka tarp mūsų apreiškimo Dievas, mumis pasitikintis ir mus mylintis. Suteikęs mums pasirinkimo laisvę, jis į mus kreipiasi meilės kalba, kurią esame kviečiami išgirsti jo įsikūnijusiame Žodyje. Koks yra mūsų atsakas į šią begalinę jo meilę, toks yra ir mūsų išaugintas vaisius.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2011-14.pdf