„Eikite ir skelbkite, jog prisiartino dangaus karalystė”. Naujojo Testamento knygose žodžiai „dangaus karalystė” reiškia tą patį, ką ir „Dievo karalystė”. Abudu šie pasakymai reiškia Kristaus įkurtą Bažnyčią. Siųsdamas apaštalus Jėzus žengia pirmuosius Bažnyčios kūrimo žingsnius. Bent trumpai pasvarstykime, kas yra toji Bažnyčia ir ką ji mums duoda.

Garsusis Bažnyčios tėvas Klemensas Aleksandrietis yra pasakęs: „Dievo valia yra pasaulis, o jo siekis – žmonių išganymas; jis yra Bažnyčia”. Katekizmas moko: „Bažnyčia – tai Dievo pastangos suburti geros valios žmones į bendriją, kurioje būtų siekiama išsilaisvinti iš nuodėmių” (KBK 761).

Pirmasis Dievo bandymas sukurti Dievui artimą tautą yra Abraomo ir jo ainių pašaukimas. Su jo palikuonimis, tarpininkaujant Mozei, Dievas sudarė sandorą. Pirmajame skaitinyje girdėjome Dievo raginimą išrinktajai tautai laikytis sudarytos sandoros. Nors išrinktoji tauta nevykdė savo Dievui duotų pažadų, pranašai skelbė naują, amžinąją sandorą.

Šią Naująją sandorą sudarys išrinktosios tautos žiedas – Jėzus Kristus su dvylika savo tautos atstovų, kuriuos jis pats bus pasirinkęs. Tai įvyks Paskutinės vakarienės kambaryje. Evangelijoje apie tai skaitome: „Vakarieniaujant Jėzus paėmė duoną, sukalbėjo palaiminimą ir davė mokiniams tardamas: ‘Imkite ir valgykite: tai yra mano kūnas’. Paskui, paėmęs taurę, sukalbėjo padėkos maldą ir davė jiems tardamas: ‘Gerkite iš jos visi, nes tai yra mano kraujas, Sandoros kraujas, kuris už daugelį išliejamas nuodėmėms atleisti’“ (Mt 26, 26–29).

Po Prisikėlimo Jėzus Kristus siunčia savo mokinius, kad visas tautas kviestų dalyvauti Naujojoje sandoroje: „Eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs” (Mt 28,19). Šiandien išdrįskime paklausti, ką mums duoda tai, kad esame Kristaus Bažnyčios nariai? Ar ne per daug iš mūsų reikalauja Bažnyčia? Ne kartą pavydžiai žvelgėme į jokių įstatymų nevaržomus brolius. Kodėl savo išganymo turime siekti atsižadėdami žemiškų džiaugsmų? Ką į tai atsakyti?

Bažnyčia, kaip ir motina, ne visada pataikauja vaiko įgeidžiams. Geri vaikai dėl to nepyksta. O jeigu jaunystės metais to nesupranta, vėliau, perėję gyvenimo mokyklą, ima kitaip vertinti gyvenimą ir gailisi, kad buvo blogi vaikai. Kaip motina vaiką auklėja, pratina prie tvarkos, ugdo dorybes, taip ir Bažnyčia savo vaikus nori matyti kilnius, teisingus, dorus. Per Krikštą vaikas tampa Dievo vaiku. Niekas taip nesirūpina Dievo vaiko kilnumu kaip Bažnyčia. Paulius sakė: „Jūs gi esate gavę ne vergystės dvasią, kad vėl turėtumėte bijoti, bet gavote įsūnystės Dvasią, kurioje šaukiame: Aba, Tėve!’”.

Kristus Bažnyčią aprūpino dieviška pagalba – sakramentais, kuriais srūva dieviškoji galia, formuojanti naują žmogų, pagal Dievo paveikslą ir panašumą.

Ne kartą mus klaidina įvairių mokytojų vienašališki reikalavimai, grasinimai, gąsdinimai, neparodantys krikščioniškojo gyvenimo pozityvumo. Taip, Bažnyčia kalba apie kovą su moraliniu blogiu, bet tai nėra mūsų gyvenimo kokybės sumenkinimas. Priešingai, toji kova – tai kova už išsilaisvinimą nuo bet kokios priklausomybės. Toje kovoje tenka ir atsižadėti, ir aukotis, bet pergalė brangesnė už visas aukas. Šiandien ne tik Bažnyčia kalba apie visokią žmogų žeminančią priklausomybę, tuo rūpinasi ir valstybė. Visi matome alkoholio, narkotikų, blogų įpročių daromą žalą. Priklausomybė randasi, kai žmogus nevertina Dievo įstatymų, neišmoksta sau pasakyti negalima! Kaip tokiam žmogui praverstų Bažnyčios pagalba, bet, deja, modernusis žmogus jaučiasi pakankamai subrendęs ir galįs vadovautis savo protu.

Gyvenimas Bažnyčioje – yra gyvenimas didelėje Dievo vaikų šeimoje. Šioje šeimoje vieni kitus moko, vieni kitiems padeda, vieni už kitus meldžiasi. Šioje šeimoje žmogus, Dievo malonės padedamas, subręsta amžinajam bendravimui su Dievu ir jo šventaisiais.

Kristaus paskelbtas mokslas vadinamas graikišku žodžiu „Evangelija”. Lietuviškai tai reiškia Gerąją naujieną. Labai klysta tie, kurie Bažnyčios mokyme mato tik įsakymus, tik draudimus bei grasinimus. Vyskupas Kepleris savo knygoje „Daugiau džiaugsmo” pririnko daug autoritetingų žmonių gyvenimiškų minčių. Jose sakoma, kad džiaugsmas yra tikro, neiškreipto maldingumo palydovas. Toje knygoje tarp kitų yra įrašyta nežinomo mistiko mintis: „Ir aš kadaise buvau pasaulio žmogus, turtingas ir visų mylimas, todėl gerai pažįstu praeinamą ir piktu atsilyginantį pasaulio džiaugsmą. Bet aš ragavau ir Dievo malonės <…>, todėl galiu iš tiesų pasakyti, kad dažnai per trumpą valandėlę iš Dievo daugiau paguodos ir džiaugsmo galėjau gauti, negu išsyk būčiau gavęs visas paguodas ir visus džiaugsmus, kuriuos pasaulis gali duoti”. Paklausykime šv. Pranciškaus Salezo: „Aš kartais drebu iš baimės, kad Dievas jau čia, žemėje, duoda dangų, nes aš iš tikrųjų nežinau, kas yra nesėkmė. Patirti kentėjimai buvo tik maži sužeidimai, įdreskiantys odą. Mane užklupę smūgiai buvo tik kryžiai, kurių atminimas dingo su balso aidu. Kokios menkos mane aplankiusios nelaimės! O kokiais dvasiniais turtais apipylė mane Dievas!” Mistikas Tauleris sakė, kad „Žmonės, kurie gyvena tikrai nusiskaistinę, yra visokios palaimos ir džiaugsmo šaltinis, ir joks liūdesys negali jų apimti, nes amžinasis Žodis, teikiąs palaimą ir džiaugsmą visiems angelams ir šventiesiems, kalba jiems, kaip ir šventiesiems danguje”. Ką sako tas, kuris yra mūsų kelias, tiesa ir gyvenimas? Gerojo ganytojo kalboje jis sako: „Aš atėjau, kad žmonės turėtų gyvenimą, – kad apsčiai jo turėtų” (Jn 10, 10). Tokie yra Kristaus žodžiai. Didesnio autoriteto neturime. Tarkime šiandien girdėtos psalmės žodžiais: „Esame Dievo liaudis, jo kaimenės avys“.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/old/bz0509/509hom3.html