Kristaus paaukojimo šventė švęsta nuo pirmųjų krikščionybės amžių. Yra istorinių patvirtinimų, jog III amžiuje ji švęsta Jeruzalėje, praslinkus keturiasdešimčiai dienų po Kristaus Apsireiškimo. Vakarų Bažnyčioje ši šventė vadinta įvairiai: Susitikimo, Šventojo Simeono diena. Vėliau šventėje buvo labiau akcentuojama Mergelė Marija ir ji buvo vadinama Apsivalymo švente. Popiežiaus Paulius VI potvarkiu 1970 m. šventė pavadinta Jėzaus paaukojimu šventykloje, šitaip jai vėl grąžintas Viešpaties šventės akcentas.

Daugumai žmonių ši šventė siejasi su žvakių arba grabnyčių šviesa. Žvakės simbolika apima aukos, šviesos ir kančios slėpinį, savaip prabylantį kiekvieno krikščionio širdžiai. Žvakės kaip aukos simbolis ypač vaizdus didžiosiose Marijos šventovėse, pvz,. Lurde, kur įvairiausių liepsnų jūra ištisus metus plevena Apsireiškimo grotoje. Vykstančių į maldingą kelionę žmonių dažnai prašoma paaukoti žvakę šventovėje kaip užtarimo maldos ženklą. Juozapas ir Marija eina į šventyklą paaukoti Dievui jiems padovanotą kūdikį. Tai simboliškai reiškė „išpirkimą”, nes po išėjimo iš Egipto, kai Dievas apsaugojo visus žydų pirmgimius, jie laikyti tarsi Dievo nuosavybe. Įstatymas skelbė, jog kiekvienas vyriškosios lyties pirmgimis turi būti paaukotas Viešpačiui. Tėvai galėjo atpirkti savo kūdikį maža simboline auka šventyklai. Juozapas su Marija ištikimai laikosi Įstatymų nuostatų, nors suvokia, jog aukojamas Kūdikis jiems nepriklauso. Paaukojimo dieną Juozapas ir Marija daro panašų gestą, kuriuo kunigas, iškėlęs Ostiją aukoja Dievui mylimąjį Sūnų. Šiuo gestu Juozapas ir Marija paaukoja Dievui visą savo gyvenimą, pasiryždami tarnauti jiems patikėtam Sūnui.

Jėzus ateina ne tik įvykdyti Įstatymo, bet ir jį radikaliai atnaujinti. Nuo šiol nebereikia pirmgimių nešti į šventyklą, nes tikroji Šventykla yra pats Jėzus. Tą dieną jis atnaujina svarbiausią savo paties auką Tėvui, paaukotą įsikūnijimu: „Aukų ir atnašų tu nebenori, bet paruošei man kūną. Tau nepatiko deginamosios aukos ir aukojimai už nuodėmes. Tuomet aš tariau: štai ateinu” (Žyd 10, 5–7). Paaukojimas šventykloje yra tarsi atnašų liturgija didžiosiose Kalvarijos Mišiose. Ar mes, aukodami žvakes šventovėse, suvokiame tai kaip savo gyvenimo auką, ar tiesiog kaip komercinį sandėrį, pakaitalą, nenorėdami Dievui duoti to, ko jis iš tikrųjų nori? Juk geriausia auka yra ištarti Dievui: „Visas tavo dovanas, talentus, pinigus, jaunystę, meilę, gabumus stengsiuosi naudoti pagal tavo valią”. Kai mus ištinka kančia ar išbandymas, galime paaukoti Dievui tai, kad priimame šį išbandymą, galime paaukoti Dievui savo meilę, kurią išlaikome rusenančią po nevilties pelenais. Ar esame pasiryžę aukoti Viešpačiui savo „Taip” jo planui sutuoktinio, vaikų ar pačių artimiausių žmonių atžvilgiu?

Velyknakčio liturgijoje žvakių šviesa ypač vaizdžiai simbolizuoja Kristų kaip pasaulio šviesą. Žvakė ženklina mūsų krikščionišką gyvenimą nuo krikšto iki pat laidotuvių: ji išreiškia mūsų širdžių tikėjimo šviesą. Paaukojimo šventė papildo žvakės simboliką nauju akcentu. Tą dieną Kristus buvo atpažintas. Nuostabu, kad šis kūdikis, iš pažiūros panašus į visus kitus, atpažįstamas kaip būsimoji „Izraelio šlovė”. Jėzų kaip šviesą atpažįsta paprasti žmonės, ne kokie nors angelai. Jį atpažįsta žmonės, mokantys laukti. Senelis Simeonas giliai širdyje puoselėjo įsitikinimą, jog prieš mirtį sulauks Mesijo. Galima numanyti, kad jis dėl savo ištikimo tikėjimo ne kartą sulaukdavo pašaipų. Jėzų atpažįsta maldos žmonės. Pranašė Ona nepaliaudama tarnavo Dievui pasninkais ir maldomis. Simeonas ir Ona buvo jautrūs Šventosios Dvasios veikimui. Viešpats pravėrė jų akims šydą, dengusį Kūdikio dieviškąją prigimtį. Jie išvydo Kristų panašiai kaip vėliau apaštalai ant Taboro kalno. Simeonas atpažino Jėzų kaip šviesą visoms tautoms. Maldingas išrinktosios tautos senelis, tobulai laikęsis Įstatymo, suvokia, jog šis Kūdikis bus šviesa ir pagonių tautoms. Ar evangelistas Lukas, vėliau išgyvenęs Dvasios išliejimą pagonims, įdėjo šį išpažinimą į senelio Simeono lūpas? Nebūtina ieškoti paaiškinimų taip toli. Jei kūdikyje įmanoma atpažinti Mesiją, tuomet tuo pačiu įkvėpimu paaiškinamas ir jo visuotinis pašaukimas. Šventoji Dvasia nedaro pusinių apreiškimų. Dar vienas nuostabus Simeono bruožas – gebėjimas neprisirišti: „Dabar gali, Valdove, kaip buvai žadėjęs, leisti savo tarnui ramiai iškeliauti“.

Šviesa gali taip pat ir akinti, ji kai kada atmetama. Bet „Šviesa spindi tamsoje, ir tamsa jos neužgožia” (Jn 1, 1–5). Įkvėptasis Simeonas įžvelgia ateitį, matydamas, kad šis kūdikis taps atmetimo ir prieštaravimo ženklu. Žvakė dega ir galiausiai sudega. Žvelgdami į gęstančias žvakes mąstome apie žmones, sudeginusius savo gyvenimą kaip meilės Dievui ir žmonėms auką. Paaukojimo šventė praturtina žvakės simboliką kančios aspektu. Marija išgirdo ne tik glostančius jos motinišką širdį žodžius apie jos Sūnaus šlovę, bet taip pat nepamirštamą pranašystę: „Tavo pačios sielą pervers kalavijas”. Tuomet ji dar negalėjo pilnutinai suvokti pranašystės turinio, netrukus  pasirodė pirmieji prieštaravimo požymiai: nuo Erodo rūstybės teko bėgti į Egiptą. Kalvarijoje Marijos kaip ir jos Sūnaus širdį pervėrė kalavijas. 

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/old/bz0301/301hom2.html