Šiandienos Evangelijoje dviejų Jėzaus mokinių liūdesys perkeičiamas į viltį. Šis perkeitimas provokuoja ir mus: ką turėtume daryti, kad atgimtume viltimi? Skaitiniuose aiškinamos tikėjimo tiesos, bet neakcentuojama meilė. Vis dėlto krikščionybėje meilė nėra antraeilis dalykas. Dėmesingai skaitydami, Emauso istorijoje irgi įžvelgiame meilės ugdymo pamokas. Visuose skaitiniuose kalbama apie meilę per meilingus Jėzaus darbus. Žinia apie šiuos darbus veda mus iš miglotų tamsybių į tikėjimą, sužadinantį mūsų viltį ir uždegantį širdis. Turime labai dėkoti už tikėjimo dovaną, ją gerbti ir stengtis pagilinti.

Keliaudami pėsčiomis apie 12 km, mokiniai turi pakankamai laiko aptarti „visus tuos įvykius“ Jeruzalėje. Jėzaus nukryžiavimo įspūdžiai dar labai gyvi, todėl mokinių atmintyje jie užgožia ankstesnį pažadą: „Kur du ar trys susirinkę mano vardu, ten ir aš esu tarp jų“ (Mt 18, 20). Tačiau Viešpats savo pažado nepamiršo. Dabar jis jį įvykdo, nors ne iš karto tai paaiškindamas. Mokinių akys dar aptrauktos migla. Jėzus klausia: „Apie ką kalbatės eidami keliu?“ Kol kas mokiniai eina savu keliu, tai dar ne Viešpaties nurodytas kelias. Kleopas nustemba: nejaugi šis ateivis nežino, kas šiomis dienomis įvyko Jeruzalėje? Klausime: „O kas gi?“ galime įžvelgti ironiją, tačiau Jėzus tikrai nesiekia pasišaipyti iš nuliūdusiųjų. Ironija ta, kad jis vienintelis žino, kas iš tikrųjų įvyko. Vėliau paaiškėja, jog mokiniams taip pat žinomi visi faktai, tačiau stinga tikėjimo susieti juos ir įžvelgti prasmingą visumą. Jėzus paaiškina jų liūdesio priežastį: „Kokios nerangios jūsų širdys tikėti tuo, ką yra skelbę pranašai!“ Jėzus aiškina Raštus žadindamas jų tikėjimą. Augant tikėjimui taip pat atgyja ir jų viltis.

Pirmąją Velykų dieną prisikėlusio Jėzaus vykdomas Raštų aiškinimo darbas dabar patikėtas kunigams. Sekmadienio Mišios yra savaitinė Dievo tautos Emauso kelionė. Kunigui Bažnyčios patikėta aiškinti tikintiesiems liturginius skaitinius. Vatikano II Susirinkimo konstitucijoje Dei Verbum pabrėžiama, kad ši užduotis vykdytina iki laikų pabaigos (plg. DV, 8). Popiežius Benediktas XVI posinodiniame apaštališkajame paraginime Verbum Domini rašo: „Luko aprašomas mokinių iš Emauso susitikimas su Jėzumi tam tikra prasme yra pavyzdys katechezės, kurios šerdis būtų „Rašto aiškinimas“, kokį sugeba pateikti tik Jėzus, pats parodydamas, jog yra jo išpildymas“ (VD, 74). Šiame dokumente taip pat primenama homilijos reikšmė: „Pamokslininkas turi leistis būti „pirmas užkalbinamas Dievo žodžio, kurį jis skelbia” (ten pat, 59). Kunigas skelbia ne savo nuomonę, bet apaštalų perduotą Bažnyčios mokymą. Panašiai įvyko ir mūsų aptariamoje istorijoje. Emauso mokiniai džiugūs nuskubėjo papasakoti apaštalams apie savo nuostabią patirtį. Tačiau apaštalai jiems paskelbia pirmiau: „Viešpats tikrai prisikėlė ir pasirodė Simonui.“

Turime tvirtai pasitikėti Šventojo Rašto galia perkeisti žmonių širdis. Apaštalas Paulius rašo Timotiejui: „Visas Raštas yra Dievo įkvėptas ir naudingas mokyti, barti, taisyti, auklėti teisumui, kad Dievo žmogus taptų tobulas, pasirengęs kiekvienam geram darbui“ (2 Tim 3, 16–17). Šventojo Rašto knygos sudaro vieningą visumą. Visi šio sekmadienio skaitiniai byloja apie prisikėlimą. Psalmės mintis cituojama apaštalo Petro kalboje pirmajame skaitinyje.

Tačiau Emauso mokiniams nepakako vien žodžio aiškinimo. Mišiose mums taip pat nepakanka vien skaitinių ir homilijos. Mokinių akys atsivėrė Jėzui laužant duoną. Šią kelionę su dieviškuoju bendrakeleiviu ir aiškintoju atbaigia Eucharistija. Tai tie patys mums gerai pažįstami liturginiai ženklai, gestai, Mišių maldų žodžiai. Po to, kai mokiniai pažino Kristų, laužantį duoną, jų širdis užlieja šviesa: jis gyvas. Šioje šviesoje Jėzus pranyksta iš mokinių akių. Jei jie stengtųsi jį sulaikyti sau, vėl paskęstų savo įsivaizdavimų miglose. Jiems gera džiaugtis jo pašlovinto kūno regimu buvimu, tačiau dar svarbesnis yra jų įsitikinimas:Viešpats tikrai prisikėlė ir rūpinasi savaisiais. Lieka šviesa, džiugi nuostaba ir tikėjimas. Kad galėtume Jėzų atpažinti perkeistą, turime priimti jo nebuvimą ankstesniu žemišku pavidalu.

Dabar nebe laikas ieškoti Jėzaus kairėje, dešinėje, ant kalno, Galilėjoje ar Emause. Po prisikėlimo savo apsireiškimais Kristus parodo, kad visuomet yra ten, kur jį su tikėjimu priima žmonių širdys, ten, kur du ar trys susirinkę jo vardu, kur švenčiami sakramentai. Mūsų tikėjimą taip pat reikia maitinti Dievo žodžiu ir Eucharistija. Dievo žodis uždega meile širdis, o gyvo Jėzaus buvimas Eucharistijoje atveria mūsų tikėjimo akis. Mišios prasideda Dievo žodžio skelbimu, o baigiasi Žodžio įsikūnijimu.

Kažin kaip būtų pasibaigęs šiandienos pasakojimas, jeigu Emauso mokiniai nebūtų priprašę Jėzaus pasilikti. Mokiniai tiesiog „privertė jį pasilikti“, svetingai siūlydami dalytis maistu ir pastoge. Mes taip pat turime kviesti Jėzų į savo namus, savo kasdienę aplinką. Antraip liksime jo neatpažinę.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2011-07.pdf