Žymus mokslininkas Luisas Pasteras († 1895) praleisdavo savo vasaros atostogas viename Prancūzijos kaime. Vakarais žaisdavo šachmatais su klebonu, tačiau šeštadieniais kunigas negalėdavo žaisti, nes turėdavo rengtis sekmadienio pamokslui. Vieną dieną jis paklausė Pasterą: „Kaip Jūs paaiškintumėte mūsų žmonėms, jog Bažnyčia yra dieviškos kilmės?“ Mokslininkas, šiek tiek pamąstęs, tarė: „Sakyčiau jiems, atrinkite iš mūsų kaimo dvylika jaunuolių, mokykite juos dvejus metus viso to, ką žinote, ir po to pasiųskite vieną į Niujorką, kitą į Londoną, trečią į Sidnėjų, ketvirtą į Johanesburgą ir taip toliau. Po dviejų tūkstančių metų keliaukite pažiūrėti, ar kas nors juos dar prisimena.“

Žmogiškai kalbant, dvylikos apaštalų situacija buvo ne ką geresnė. Tačiau jų vardai vis dar atmenami. Apaštalai tapo Bažnyčios kolonomis, nes Kristaus galia buvo su jais, kaip jis ir buvo jiems pažadėjęs: „Ir štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“ (Mt 28, 20). Būtent juos Kristus išsirinko, kad pasaulis matytų, jog ne jie atlieka šį didelį darbą, bet per juos veikianti Dievo malonė. Be abejo, tam būtinas atsižadėjimas, kuklumas, tai yra drąsa remtis ne tiek žmogiškomis pastangomis, kiek tikėjimu į Tą, kuris siunčia: „Liepė, be lazdos, nieko neimti į kelionę – nei duonos, nei krepšio, nei pinigų dirže, – tik apsiauti kurpėmis, bet nesusivilkti dviejų palaidinių“ (Mk 6, 8–9). Krikščionis neturi naudotis pasaulio priemonėmis – pinigais, galia, jėga, – kad užkariautų savo klausytojų dėmesį. Tikras apaštalas nepapirkinėja nė vieno ir nesileidžia paperkamas kitų, greičiau pats bus parduotas už žemą kainą kaip ir jo Mokytojas (plg. Mk 14, 10–11).

Evangelija visada turi būti skelbiama paprastai, nes ji skelbia kryžių, kuris išgelbėjo pasaulį. Jėzus pirmiausia pabrėžia tai, kuo mes privalome būti, o ne tai, ką turime sakyti. Išties šio sekmadienio skaitinyje aptinkame tik vieną žodį, ką apaštalai turi skelbti žmonėms – „ragino atsiversti“, – bet girdime ilgą sąrašą nuorodų, kaip jie turi skelbti. Tai, kuo esame, kalba garsiau, negu tai, ką sakome. Kol nesame beturčiai dvasioje, kiekvienas dalykas, kurį duodame arba apie kurį kalbame, nėra dovana, bet – galios demonstravimas kitiems.

Jau Senajame Testamente mažumas, paprastumas ir silpnumas yra priemonės, kuriomis Dievas keičia pasaulį (plg. 1 Sam 2, 1–10; Iš 3, 11; Ts 7, 2). Iš tiesų „Dievas pasirinko, kas pasauliui atrodo kvaila, kad sugėdintų išminčius. Dievas pasirinko, kas pasauliui silpna, kad sugėdintų galiūnus. Ir tai, kas pasaulio akims – žemos kilmės, kas paniekinta, ko nėra, Dievas pasirinko, kad niekais paverstų tai, kas laikoma kažin kuo, – kad joks žmogus negalėtų didžiuotis prieš Dievą“ (1 Kor 1, 27– 29). Šią pamoką gerai išmoko Petras, kai padarė pirmąjį stebuklą. Jis tarė luošam vyrui: „Sidabro nei aukso aš neturiu, bet ką turiu, tą duosiu. Jėzaus Kristaus Nazarėno vardu kelkis ir vaikščiok!“ (Apd 3, 6). Jei Petras ir Jonas tada būtų turėję sidabro ir aukso, jie būtų padarę gerą darbą, galbūt įsteigę reabilitacijos centrą luošiems žmonėms arba tiesiog davę pinigų, bet nebūtų pagalvoję, kad turi duoti jiems Išganytoją Jėzų.

Išganymas ateina iš kryžiaus slėpinio, kurį apreiškia Dievas. Vargas mums, jei mūsų galia ar išmintis nuvertina kryžių: „Kristus mane siuntė Evangelijos skelbti, tiktai ne žodžių išmintimi, kad Kristaus kryžius neliktų be galios“ (1 Kor 1, 17). Dvylika gali skelbti kitiems atsivertimą tik parodydami, kad jie patys yra atsivertę: yra ir gyvena kaip Jėzus. Evangelijos skaitinyje girdime, jog mokiniai nebus priimti ir išklausyti, kaip ir Jėzus. Tai skausmas, kurį jie turi priimti be liūdesio, nes jiems juk buvo patikėta užduotis, bet ne sėkmė. Mokiniai turėtų ne nusiminti, bet eiti ir skelbti Evangeliją kitur, ir, žinoma, ne tam, kad padidintų Bažnyčios galią ar narių skaičių, bet kad pasidalytų gautąja dovana, nes gavo iš Jėzaus paliepimą: „Dovanai gavote, dovanai ir duokite!” (Mt 10, 8).

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2012-06.pdf