Ar mes teisingai suprantame Mariją ir Mortą kaip krikščioniškojo gyvenimo simbolius ir ar iš tikro jie reiškia dvi skirtingas nuostatas? Viename pamoksle šv. Augustinas klausia: ar Kristus sakydamas, jog Marija pasirinko geriausiąją dalį, papeikė Mortos tarnybą, kuria ji stengėsi parodyti savo vaišingumą, priimdama Viešpatį kaip svečią? Kaipgi galėtų būti ji papeikta už tai, kad džiaugėsi tokiu svečiu? Jei Kristaus žodžiai būtų Mortos papeikimas, žmonės, pasak Augustino, turėtų liautis tarnavę visiems, kuriems ko nors stinga. Tokiu atveju jie turėtų rinktis tik geriausiąją dalį: klausytis žodžių, pilna krūtine traukti saldų mokymo kvapą, atsidėti išganingiems apmąstymams ir nesirūpinti svetimšaliais, tais, kurie stokoja duonos, drabužio, kuriuos reikia aplankyti ar palaidoti. Atrodytų, jog reikia panaikinti gailestingumo darbus ir ugdyti vien tik apmąstymus! Nes jei tai yra geriausioji dalis, kodėl mes jos negriebiame turėdami Viešpatį savo pusėje? Kaip šią geriausiąją dalį, o sykiu ir visokį patarnavimą suprasti? Prisiminkime Šv. Jono evangelijos žodžius: „Pradžioje buvo Žodis, tas Žodis buvo pas Dievą, ir Dievas buvo Žodis. <…>Tas Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų“ (Jn 1, 1; 14). Šis kūnu tapęs Žodis užėjo į Mortos namus, kur buvo viskuo aprūpintas, kaip ir kiekvienas pakeleivis. Tai buvo jo kaip Įsikūnijusiojo priėmimas. Marija, sėdėdama prie Įsikūnijusiojo kojų ir klausydama jo kalbos, atskleidė, kad jų svečias yra daugiau nei tik pakeleivis, kad jis yra Žodis-Dievas.

Abi šios moterys Viešpačiui mielos, abi jos yra jo mokinės. Tai vaizduoja du gyvenimus: dabartinį ir būsimąjį, sielvartų pilnąjį ir nuramintąjį, vargingąjį ir palaimintąjį, laikinąjį ir amžinąjį. Abu gyvenimai yra be kaltės, abu girtini, bet vienas yra triūso gyvenimas, kitas – ramybės. Morta atspindi dabartinio gyvenimo paveikslą, Marija – būsimojo. Jei mielai vykdysime pirmąjį, įvyks ir antrasis. Jūs rūpinatės „daugeliu dalykų“ (Lk 10, 41); Mortos triūsas jus gaišina; ne tik jus, bet ir mus visus. Nes kas gi galėtų atsakyti šiai tarnybai savo paramą? Kas galėtų atsikvėpti nuo šio rūpesčio? Vykdykime jį be kaltės, vykdykime jį su meile. Triūsas praeina, o ramybė ateina. Bet ramybėn einame tik per triūsą. Tai šv. Augustino interpretacija.

Šv. Augustinas visų pirma nori apginti Mortą nuo visų tų, kurie jos triūsą laiko antrine vertybe ar net kliūtimi krikščioniškojo tobulėjimo kelyje. Mortos triūse Augustinas regi rūpinimąsi stokojančiu žmogumi. Kristus užėjo į Mortos namus kaip keleivis, kuris vargu ar nešėsi ką nors su savimi. Keleivinė būsena yra kiekvieno žmogaus žemėje likimas. Kiekvienas esame keleivis, tad kiekvienam reikia užeigos bei visokio patarnavimo: kūninio, dvasinio, socialinio, kultūrinio. Nesirūpinti stokojančiu žmogumi reikštų paneigti gailestingumo darbus, atmesti pasakojimą apie gailestingąjį samarietį, o drauge atmesti ir Evangeliją. Šv. Augustinas net pajuokia tuos, kurie nusigręžtų nuo svetimšalių, alkanų, nuogų, ligonių, belaisvių, mirusiųjų, o sėdėtų prie Viešpaties kojų. Šiems visiems darbams, kylantiems iš Evangelijos, nuveikti kaip tik ir būtina triūsti, ir niekas negali pasiteisinti šios pareigos atsisakęs, kad vykdytų Evangeliją. Štai kodėl, pasak Augustino, Morta yra Viešpačiui tokia pat miela ir jo mokinė, kaip ir Marija. Mortos triūsas deda sėkmingo rūpinimosi stokojančiu žmogumi pagrindus. Be abejo, šis triūsas praeina, jis yra laikinas, kaip ir visas žemiškasis mūsų gyvenimas, ir todėl, palyginti su amžinąja ramybe, yra mažesnės vertės. Tai, ką daro Morta, vaizduoja visą mūsų būvį. Mes visi esame Mortos. Todėl mūsų triūsas ir rūpestis yra būtini, nes tarnaudami broliui per jį tarnaujame Kristui. Be mūsų pagalbos Jis negalėtų padėti tam, kuris ko nors stokoja. O stokoja kiekvienas – vienas to, kitas ano. Gailestingumo darbai visada aktualūs: svetimšalis stokoja naujos tėviškės; alkanas – duonos plačiausia to žodžio prasme; nuogas – drabužio, atitinkančio klimatą ir žmogiškąjį orumą (juk maišu nuogo nepridengsi!); belaisvis – tam tikros socialinės padėties. Įsakydama rūpintis stokojančiu žmogumi, Evangelija savaime įsako rūpintis kultūriniu pagrindu. Rūpintis reiškia ne tik sielotis savo viduje, bet ir aprūpinti.

Mes visi esame Morta, Marijos dalies laukiame. Esame dar tik pakeliui. Niekas istorijos būvyje nesėdi ir negali sėdėti prie Viešpaties kojų, tarsi jau būtų užbaigęs istoriją. Visiems gresia tie patys pavojai žemės kelyje pasiklysti. Marijos būsena yra kelio pabaiga. Mortos triūsas yra tai, kas esame, o Marijos ramybė prie Viešpaties kojų – tai, ko laukiame. Tačiau žvelgdami į gyvenimą Viešpaties akimis, mes turime turėti teisingą vertybių skalę. Kad Morta uoliai stengiasi gerai pavaišinti Jėzų ir jo mokinius, pagirtina. Jėzui niekuomet nebus per daug dėmesio, pagarbos ir meilės. Tačiau Mortos uolumas nėra visiškai be priekaištų. Anot šv. Bonaventūro, Morta, nors turėjo labai gerą valią, be saiko triūsė, nereikalingai zujo, per karštai plušėjo. Žinoma, Jėzus džiaugėsi tokiu maloniu vaišingumu, tačiau nenorėjo, kad visas dėmesys būtų skirtas tik patarnavimui. Jis atėjo į šių seserų namus ne gardžiai pavalgyti, o mokyti, skelbti įsikūnijusį Žodį ir laimėti sielas amžinajam gyvenimui. Todėl Jėzus tik švelniai pamoko per daug vaišingą šeimininkę: „Morta, Morta, sielojiesi daugeliu dalykų, o reikia tik vieno.“

Kartais žmogui vykdant žemiškus darbus gresia trys negerovės – perdėtas rūpestingumas, vidinis sumišimas ir per didelis atsidavimas išoriniams reikalams. Dažnai rūpinamasi net dėl savo pačių šlovės. Apsėda nerimas bei sumišimas, bijomasi nepasisekimo, bet nebijoma nusikalsti Dievui. Uoliai plušama, veikiama, bet pamirštama svarbiausia – sielos gerovė. Šv. Pranciškus norėjo, kad jo broliai per darbus neprarastų noro melstis, džiaugtis bei susikaupti. Kristus norėjo, kad jo visų pirma būtų klausoma. Klausyti – tai vykdyti, kad pasėtoji Dievo žodžio sėkla sudygtų mūsų širdyse gerumo darbais. Kas pasirenka Dievo valios vykdymą, tas pasirenka pačią geriausią dalį, kuri niekada nebus atimta ir dėl kurios niekada nereiks gėdytis.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2016-06.pdf