Sinagogos bendruomenė, kuri klausėsi Jėzaus žodžių, susirinko iš Nazareto miestelio, kuriame, archeologiniais duomenimis, tuo metu gyveno apie 1500 žmonių. Jėzus savo kalba skelbia Senojo Testamento pranašystės įvykdymą, vilčių ir laukimo išsipildymą: „Šiandien išsipildė ką tik jūsų girdėti Rašto žodžiai“ (Lk 4, 21). Prieveiksmis „šiandien“ yra svarbus visoje Luko evangelijoje. Prisiminkime, kad apie Jėzaus gimimą buvo paskelbta šiais Viešpaties angelo žodžiais: „Nebijokite! Štai aš skelbiu jums didį džiaugsmą, kuris bus visai tautai. Šiandien Dovydo mieste jums gimė Išganytojas. Jis yra Viešpats Mesijas“ (Lk 2, 10–11). „Jums gimė“, vadinasi, ne tik gimė, bet gimė jums, dėl jūsų. Šiandien jūsų džiaugsmas. Šiandien jūsų išganymas. Evangelijos pabaigoje, išganymo žodžiuose, kuriuos Jėzus pasako pasmerktajam myriop, dar kartą aptinkame šį prieveiksmį: „Iš tiesų sakau tau: šiandien su manimi būsi rojuje“ (Lk 23, 43). Čia taip pat atsiveria išganymo slėpinys vienam iš latrų, kuris Dievo malonės yra be galo reikalingas, nors ir nėra jos vertas ir neturi galimybės jos pasiekti. Panašiai nutinka ir Jėzaus viešosios tarnystės metu, kai jis sutinka Zachiejų, sėdintį šilkmedyje: „Zachiejau, greit lipk žemyn! Man reikia šiandien apsilankyti tavo namuose“ (Lk 19, 5). Ir užėjęs į Zachiejaus namus, Jėzus gali pasakyti: „Į šiuos namus šiandien atėjo išganymas, nes ir jis yra Abraomo palikuonis“ (Lk 19, 9). „Šiandien“ reiškia, kad ten, kur Jėzus būna, kalba ir veikia, visos pranašystės ir lūkesčiai išsipildo. Kur yra Jėzaus Žodis, „šiandien“ tampa išganymo laiku, vieta ir galimybe. „Šiandien išsipildė ką tik jūsų girdėti Rašto žodžiai“ (Lk 4, 21), nes jie klausėsi Žodžio, kuris yra ne paprasčiausia informacija apie kasdienius dalykus, bet Jėzaus asmuo, dieviškosios meilės atsivėrimas žmonėms.

Be abejo, ten, kur išganymas dovanojamas, gimsta ir išsiskleidžia džiaugsmas ir nuostaba žmogaus širdyje. Tačiau skaitydami toliau Luko tekstą, pastebime, kad ši nuostaba turi kažką dviprasmiško. Nuostaba yra vienas iš esminių religinio gyvenimo potyrių. Autentiškas tikėjimas neatskiriamas nuo nuostabos: kai liaujamasi stebėtis, širdis neatveriama tam, kas yra anapus daiktų, taigi prarandamas transcendentinis matmuo, kuris tikėjimui yra būtinas. Bet stebėtis, atrodo, neužtenka, nes čia, Nazareto sinagogoje, žmonių nuostaba klaidinga, todėl Jėzus tokiai nuostabai priekaištauja atskleisdamas žmogaus širdies mintį: „Jūs, be abejo, man priminsite patarlę: ‘Gydytojau, pats pasigydyk’ – padaryk ir čia, savo tėviškėje, darbų, kokių girdėjome buvus Kafarnaume“ (Lk 4, 23). Vadinasi, Nazareto gyventojų nuostaba – tai stebuklo laukimas, tampantis reikalavimu Dievo išganymą pakeisti materialia nauda; užuot įsitvėrus į Dievą, įsitveriama į Dievo dovanas. Žinoma, stebuklingi ženklai duodami, tačiau kaip nežymūs perkeitimai, kurie įgalina tikėjimą, bet yra tokie maži, kad palieka erdvę laisvai žmogui pasirinkti. Tai, ko iš mūsų prašoma, yra laisvas mūsų širdies pritarimas. Išganymas neprimetamas, bet dovanojamas, kad galėtume gyventi laisvi.

Jėzus pats aiškiai atskleidžia, ką slepia retoriškas tautiečių klausimas: „Argi jis ne Juozapo sūnus?“ (Lk 4, 22). Tai žinomas psichologinis fenomenas: nuvertiname tai, ką manome labai gerai žiną. Todėl Jėzus cituoja dvi patarles: „gydytojau, pats pasigydyk“ ir „joks pranašas nepriimamas savo tėviškėje“ (Lk 4, 23. 24). Nazareto sinagogos aplinkoje antroji patarlė, be abejo, yra taiklesnė. Tačiau pirmoji – „gydytojau, pats pasigydyk“ – turi pranašišką vertę: paankstina labai panašią ištarą, kurią minia po kryžiumi taiko Jėzui: „Kitus išgelbėdavo – tegul pats išsigelbi, jei jis – Dievo išrinktasis Mesijas!“ (Lk 23, 35). Jėzaus likimas atkartoja ne tik Senojo Testamento pranašų istorijas, bet nurodo ir jų išbaigimą. Jėzus pateikia du pavyzdžius, paimtus iš hebrajų Raštų ir liudijančius pranašų nepriėmimą savo tėviškėje. Elijas ir Eliziejus buvo siųsti padėti pagonims: nežinomai Sareptos našlei (plg. 1 Kar 17, 9–16) ir sirui Naamanui (plg. 2 Kar 5, 1–14). Taip parodoma ir pirmykštės Bažnyčios patirtis: dieviškojo išganymo planas yra universalus, skirtas ir pagonims.

Jėzus apie tai kalba Nazareto sinagogoje, tačiau pabaigoje sakoma: „Bet Jėzus praėjo tarp jų ir pasišalino“ (Lk 4, 30); vadinasi, Jėzus atėjo į savo gimtąjį miestą Nazaretą paskelbti Gerosios Naujienos ir Viešpaties malonių metų (plg. Lk 4, 18–19), bet po to iš ten yra priverstas pasitraukti. Tai skelbimas to, kas įvyks vėliau, kančios pranašystė, kai Jėzus bus nukryžiuotas už Jeruzalės miesto vartų: „Jie pakilę išsivarė jį iš miesto, iki pakriūtės to kalno, ant kurio pastatytas jų miestas, ir norėjo nustumti jį žemyn“ (Lk 4, 29). Nazareto gyventojai Jėzaus žodžius sinagogoje palaikė piktžodžiavimu, už kurį minios teismas bausdavo mirtimi. Tačiau Jėzaus valanda dar neatėjo, jis praėjo pro įpykusius kaimynus, ir niekas neišdrįso jo sulaikyti. Tai rodo jo dvasios galią, kuri pasireikš ir tada, kai jis „bus nustumtas žemyn“ – nukryžiuotas ir palaidotas, – bet trečią dieną prisikels.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2012-12.pdf