Šventajame Rašte nuodėmė ir atleidimas yra nuolatinės temos: Dievas atleidžia savo tautai, žmonės atleidžia vienas kitam. Tačiau pagal žmonių visuomenėje įprastą tvarką už kiekvieną nusikaltimą numatoma bausmė. Jei už kiekvieną nusikaltimą būtų automatiškai atleidžiama, visuomenėje ir valstybėje netrukus įsivyrautų anarchija. Valstybės funkcijos yra palaikyti teisėtą tvarką, o už nusižengimus bausti – tokia yra žmogiškoji tikrovė. Teisėtvarkos sistema negali būti grindžiama vien atlaidumu: patirtis diktuoja kitokias išvadas.

Tačiau Dievas, nepaisydamas pagedusios žmogaus prigimties, ragina atleisti. Atleidimas būdingas Dievui, todėl visi Dievo vaikai, norėdami būti į jį panašūs, privalo laikytis atlaidumo nuostatos. Šventajame Rašte dažnai aptinkame maldavimą atleisti, nepriduriant to prašymo pagrindimo, pavyzdžiui, geros nusidėjėlio intencijos ar prašytojo nuopelnų. Dievas atleidžia, nes jis yra atleidžiantis Dievas, o ne todėl, kad nusidėjėlis nusipelno atleidimo. Štai Amoso knygoje (7, 2) Dievas prašomas atleisti Jokūbui, nes „jis toks mažas”. Tiesa Biblijoje randame ir Dievo rūstybės apraiškų ir ketinimą nubausti. Tačiau tokiais atvejais Dievo pyktis skirtas tiems, kurie galiausiai patys atmeta Dievo atlaidumą. Dieviškasis gailestingumas kyla iš nepelnytos, dovanai duodamos meilės, ir taip atsiranda naujas kūrinys. Jei atmetama kuriančioji meilė, lieka galioti nuodėmės chaosas, o bausmė yra neišvengiamas šio chaoso palydovas. Pasitikintiems dieviškuoju gailestingumu nuolat ištiesta atleidžianti Dievo ranka.

Skaitinyje iš Siracido knygos minimą Dievo kerštą reikia suvokti būtent taip: kerštas yra galutinis vien dėl to, kad galutinai atsisakoma atleidžiančios meilės. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad žinia apie Dievo atlaidumą turėtų visiems patikti. Vis dėlto nepakanka vien protu pripažinti šį gerą dalyką, reikia jį priimti širdimi.

Kaip galime žinoti, kad priimame atleidžiančią Dievo meilę? Tik patys atleisdami: „Argi galėtų žmogus puoselėti pyktį ant artimo ir laukti iš Viešpaties išgydymo?” Sirachas apmąsto Dievo draudimą kerštauti, neapkęsti, puoselėti pagiežą (Kun 19, 17). Jis pateikia keletą dalykų, motyvuojančių gebėjimą atleisti. Vienas iš tokių motyvų – mūsų mirtis. Kas liks iš mūsų neapykantos po mirties? Kitas akstinas atleisti yra Dievo įsakymas, draudžiantis neapkęsti artimo. Tačiau pats tvirčiausias argumentas yra „Aukščiausiojo Sandora”, tai yra paties Dievo mylintis atlaidumas.

Apaštalas Paulius Laiško romiečiams pabaigoje dar kartą atskleidžia mums mūsų nepakantumo mastą. Kaip sunku būti bendruomenėje ir veikti kartu kaip viena komanda! Įkurdamas Bažnyčią, Viešpats nepanaikino mūsų ribotumo bei skirtumų. Iš apaštalo laiško galima numanyti, kad Romos bendruomenėje buvo ryžtingų, atvirų, gebančių atskirti raidę nuo dvasios krikščionių. Tačiau daugiau buvo aklai besilaikančių raidės, nepasitikinčių, linkusių kritikuoti kitus. Kritikuojamieji savo ruožtu niekinamai žvelgė į savo tikėjimo brolius. Šventasis Paulius šias grupes vadina „stipriaisiais ir silpnaisiais”. Nors mūsų laikais gausų kitokių etikečių, istorija kartojasi. Vieniems ir kitiems nestinga egoizmo. Norint išlikti vieningiems anaiptol nebūtina būti tokios pačios nuomonės visais klausimais, tačiau būtinas susitikimas tame pamatiniame lygmenyje, kur visi tikime esą Viešpaties mylimi ir siekiame jam tarnauti.

Evangelijoje Jėzus atskleidžia iki tol negirdėtą atleidimo mastą. Bibliniu posakiu „Septyniasdešimt septynis kartus”, reiškiančiu „visuomet”, jis nusako dieviškojo atleidimo normą. Vienintelė atleidimo sąlyga yra tai, kad prašantysis atleidimo savo ruožtu būtų pasirengęs dovanoti savo skolininkui ar užgavėjui.

Evangelijos palyginime kontrastingai sugretinama pasakiškai didelė karaliaus nurašyta skola ir menkutė skolelė, kurios kietaširdis tarnas nenorėjo dovanoti savo tarnybos draugui. Šiuo kontrastu atskleidžiamas dieviškas ir žmogiškas teisingumo bei skolos sąvokų supratimas. Esame iš tikrųjų „brangiai nupirkti” (1 Kor 6, 20). Mums dovanota skola Dievui kainavo pačią brangiausią kainą – mylimąjį Sūnų. Tarnas, tik ką patyręs karališką didžiadvasiškumą, iki galo nesuprato  to gesto prasmės. Jei būtų supratęs, būtų dovanojęs ir menką skolelę savo tarnybos draugui. Tačiau kol kas jam liko nedovanota ir didžioji skola.

Verta atkreipti dėmesį, kad kietaširdis tarnas atiduodamas budeliams „iki atiduos skolą”. Tarp pirmojo atsiskaitymo, karaliui kilniaširdiškai anuliavus skolą, ir antrojo atsiskaitymo paskutiniojo teismo dieną yra laiko tarpas. Tai Bažnyčios laikas, kurio metu nė vienas nėra nei galutinai prarastas, nei laimėtas. Bažnyčios laikas yra žmogiškųjų netekčių ir Dievo atleidimų istorija.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/old/bz0216/216hom1.html