Nepasiduoti murmėjimo nuostatai

Praėjusią savaitę iš šv. Jono evangelijos pradėjome skaityti ilgą Jėzaus kalbą apie gyvenimo duoną. Vienu metu atrodė, kad jo klausytojai Kafarnaumo sinagogoje atsiveria aukštesnės išminties, laisvės ir šviesos žiniai. Tolesnėje ištraukoje, kurios neapima sekmadienio Mišių skaitinys, Jėzus priekaištauja savo klausytojams dėl tikėjimo stygiaus. Jie regėjo jo stebuklus, taip pat duonos padauginimą, bet vis dar netiki. Tiems, kurie planavo jį pasigriebti ir paskelbti karaliumi, politiniu išlaisvintoju, Jėzus aiškiai paskelbė savo tikrąją misiją. Jis nužengė iš dangaus vykdyti ne savo natūralios žmogiškos valios (ar siekti sau grynai žmogiškos, pasaulietiškos šlovės), bet vykdyti savo Tėvo valios, kuri yra ir jo, kaip Dievo Sūnaus, valia ir kurią jo žmogiškoji širdis laisvai ir su atsidavimu priima. Tai išganymo ir amžinojo gyvenimo valia, dovanojama visiems, kurie tikėjimo akimis žvelgia į Jėzų.

Šiandien skaitomos ištraukos pradžioje žydai murma, kad Jėzus vadina save duona, nužengusia iš dangaus. Biblijoje, taip pat šv. Benedikto reguloje murmėjimas laikomas ypač negatyvia ir save griaunančia dvasine nuostata. Ji labai skiriasi nuo maldavimo ar net skundų, kai nuolankiai reiškiamas sumišimas ar kančia susidūrus su skausminga ir neteisinga situacija. Daugelyje psalmių ir kitų Biblijos tekstų reiškiami tokie jausmai, net smarkiai šaukiamasi Dievo, prašoma išlaisvinti. Šiandienos pirmajame skaitinyje pranašas Elijas jaučiasi taip stipriai prislėgtas, kad net šaukiasi mirties. Viešpats visada atsako į tokias maldas, nors paprastai tai daro slaptu ir netikėtu būdu. Eliją sustiprino stebuklingas maistas, kuris buvo Jėzaus gyvybės duonos provaizdis.

Kita vertus, murmėjimas kyla iš nepasitenkinimo dovanomis, kurios aiškiai ateina iš Viešpaties, tačiau neatitinka mūsų riboto požiūrio ar savanaudiškų troškimų. Jis kyla ne todėl, kad sunku suprasti Viešpaties veiksmus (tokie sunkumai yra normalūs ir neišvengiami), bet dėl nuostatos, paženklintos kartėlio, sistemingo gynybinio nepasitikėjimo, įtarumo ir egoizmo. Jei tokia nuostata išlieka, ji gali apakinti mus objektyviai tiesai ir sukietinti mūsų širdis, padaryti jas nepasiekiamas Dievo malonei. Toks murmėjimas, regis, panašus į nuodėmę Šventajai Dvasiai, apie kurią Viešpats užsimena keliose sinoptinių Evangelijų vietose: tai užsispyrėliškas atsisakymas pripažinti akivaizdų Dievo veikimą. Čia, Kafarnaumo sinagogoje, žmonės, matę Jėzaus stebuklus, buvę jo autoritetingo mokymo liudininkais, valgę jo stebuklingai padaugintos duonos, dabar kartoja gimtojo Nazareto gyventojų priekaištus: „Kaip jis gali sakyti, kad nužengė iš dangaus? Juk jis kilęs iš Marijos ir Juozapo, tokių pat žmonių kaip mes. Kaip jis drįsta tvirtinti esąs ypatingas?“

Šie žmonės aiškiai nesuvokia Gimimo iš mergelės slėpinio. Todėl jų negalima kaltinti, nes šis slėpinys rūpestingai saugotas per visą žemiškąjį Jėzaus gyvenimą kaip „mesijinės paslapties“ dalis. Tačiau Viešpats tęsia ir toliau atskleidžia jiems tikėjimo akto vidinę raidą. Jėzaus mokymą ir jo stebuklus gali tinkamai įvertinti tik tie, kas atsiveria vidiniam potraukiui, kurį sužadina Tėvas, pasiuntęs į pasaulį savo Sūnų, o į mūsų širdį Šventąją Dvasią. Jeigu leisime Dievo Dvasios meilei mus mokyti ir formuoti iš vidaus, įgysime gebėjimą intuityviai atpažinti Jėzų kaip tikrąjį liudytoją, regintį Tėvą ir apreiškiantį jį mums. Tuomet būsime pasirengę priimti iš Kristaus amžinos bendrystės su Dievu dovaną per duoną, kuri yra jo kūnas, aukojamas už pasaulio gyvybę. Šis kvietimas priimti kenčiantį Mesiją pasirodys esąs galutinis papiktinimas daugumai Jėzaus klausytojų Kafarnaume. Tačiau toks iš esmės yra mūsų kelias į amžinąjį gyvenimą. Kaip šiandienos antrajame skaitinyje sako šv. Paulius: „Būkite Dievo sekėjai, kaip jo mylimi vaikai, ir gyvenkite meile, nes ir Kristus pamilo jus ir atidavė už mus save kaip atnašą ir kvapią auką Dievui.“

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2018-07.pdf