Jis atėjo dėl mūsų

Jėzuje Kristuje atėjęs į pasaulį Dievas yra mūsų istorijos lemtingasis posūkis. Šios šventės viena iš pagrindinių minčių nuskamba šiuose angelo žodžiuose: „Nebijokite! Štai aš skelbiu jums didį džiaugsmą, kuris bus visai tautai. Šiandien Dovydo mieste jums gimė Išganytojas. Jis yra Viešpats Mesijas. Ir štai jums ženklas: rasite kūdikį, suvystytą vystyklais ir paguldytą ėdžiose“ (Lk 2, 10–12). Ką tuo Dievas nori mums pasakyti? Ne tai, kad jis bejėgis kūdikėlis, bet kad nori būti vienu iš mūsų, nori būti mūsų kasdienio gyvenimo dalimi. Tai svarbiausioji šios šventės pamoka. Štai kodėl ėdžios, tas skurdus Jėzaus lopšys, yra centrinė kalėdinių švenčių džiaugsmo vieta. Visa tai reiškia, kad Dievas šiandien ateina pas mus ne kaip „svetimas, tolimas ir nepažįstamas“, bet turėdamas tą pačią žmogaus prigimtį kaip ir mes. Jis nori būti su mumis, nes jis atėjo dėl mūsų. Kalbėdami didingąjį Credo mes sakome: „Jis dėl mūsų, žmonių, dėl mūsų išganymo nužengė iš dangaus. Šventosios Dvasios veikimu priėmė kūną iš mergelės Marijos ir tapo žmogumi.“

Jėzus atėjo tam, kad sugrąžintų mums viltį, kurią mes prarandame arba jau praradome. Paskubėkime prie Betliejaus ėdžių, kad jose surastume Dievą! Ši akimirka yra lemiama. Būtent dabar svarbu, ką tuo metu mes pagalvosime ir ką padarysime. Nes Jėzus ėdžiose nori susivienyti su kiekvienu žmogumi. Jėzus dirbo žmogiškomis rankomis, galvojo žmogišku protu, veikė žmogiškąja valia ir mylėjo žmogiška širdimi. Ir mes kiekvienas, Jėzaus dėka, turime savyje kažką dieviško. Jis yra pradžia kiekvienos geros mūsų minties ir kiekvieno kilnaus darbo bei poelgio. Nesame palikti likimo valiai. Todėl neturime bijoti – su mumis yra Kristus, atėjęs į šį pasaulį. Jis yra mūsų jėga ir viltis. Audringoje gyvenimo jūroje jis mums sako: „Drąsos! Tai aš. Nebijokite!“

Kalėdos ne eglutė, ne dovanos ir ne atostogos, Kalėdos – tai Dievo beldimasis į pasaulį, tai Dievo noras prabilti pasauliui apie taiką, solidarumą, atsigręžimą į neturtinguosius ir į jų problemas. Kalėdos – tai kūdikis, kuris turi drąsos ateiti į šį sudėtingą ir chaotišką pasaulį, idant pasaulis neprarastų kūdikiško nekaltumo ir visada augtų, bręstų altruizmu ir didžiadvasiškumu. Dieviškasis kūdikis ateina į šią žemę priminti mums visiems, jog mes esame Dievo vaikai.

Vienas italų vaikas su mama gamino namuose prakartėlę: senelei nurodinėjant ką daryti, jis jos paklausė: „Senele, jeigu Jėzus išalks ir jo mamytė neturės tuo metu pieno, gal vietoje jaučio į prakartėlę įdėkime karvutę?“ Šiame vaiko klausime nuskambėjo paslėptas rūpinimasis kitu, tuo, kuriam sunku, kuris kenčia skurdą, badą, nepriteklių. Kalėdos ir stengiasi išprovokuoti ne tik užuojautą ir gailestingumą, bet ir konkrečią pagalbą vargstantiesiems. Atėjusiam į šią žemę vaikeliui Jėzui reikėjo žmogiško dėmesio ir meilės. Jis buvo neturtingas, todėl jo Motinai Mergelei Marijai gimdymo namai buvo tvartelis. Argi tie įvykiai mūsų nepamoko, jog Jėzus gyvena kiekviename vargše, laukdamas meilės ir dėmesio?

Jautrūs ir svetingi, kaip ir įprasta, piemenys nusiskubino pasidžiaugti nepaprasta Dievo dovana, gulinčia ėdžiose.

Išganytojas save apreiškė visų pirma mažiems ir vargšams. O mūsų širdis ir dvasia gana dažnai būna pilna egoizmo, kvailo tuštumo, perdėto prisirišimo prie žemiškų turtų ir džiaugsmų, štai kodėl kartais taip sunkiai priimame Evangelijos žinią.

Tas, kuris nepasidarys mažas, kuklus, nusižeminęs, niekada nepamatys ir nesupras Dievo Sūnaus. Ar mes taip pat, kaip piemenėliai, jaučiame nepaprastą trauką bėgti Dievo akivaizdon? O gal vis tarpusavyje pešamės, skaldomės, ir žmogus žmogui tampa vilkas? Betliejaus tvartelyje vilkams ne vieta… Nejaugi manome, jog mūsų išganymas gali ateiti kitais keliais – per mokslinius atradimus, techninę pažangą, kosminius laimėjimus, mediciną, per pinigus ar turtus, bet ne per Kristų? Atminkime, žmogus negali būti pats sau išganytojas.

Piemenys kūdikyje atpažino Kristų – Mesiją. Jiems nereikėjo studijuoti Šventojo Rašto, pamatyti Mesijo stebuklų ar išgirsti pamokslų! Jie savo nusižeminusia ir mylinčia širdimi atpažino kūdikyje, panašiame į milijonus gimusių kūdikių, pasaulio Išgelbėtoją. Šie vargšai turėjo kažkokią paslaptingą intuiciją, kurios XXI amžiaus žmonėms labai trūksta. Pirmieji Kūdikėlį Jėzų pasveikino ne turtuoliai ar valdžios galiūnai, bet vargšai, stokojantys žmonės.

Gal nejaučiame, gal nepagalvojame, tačiau pati didžiausia šių ir kiekvienų Kalėdų dovana yra Dieviškasis Kūdikėlis, kurį mums motina Bažnyčia vis ryškiau atskleidžia kiekvienų Kalėdų proga. Be jo nebūtų ir Kalėdų, o ir dabar tam, kurio širdyje Kristus nėra gimęs, Kalėdos yra niūrios ir neramios. Juk ramybė žemėje dovanojama tik geros valios žmonėms.

Brangūs tikintieji Kristų! Džiaugdamiesi Kristaus gimimo švente, sveikiname jus ir linkime jūsų gyvenimui tvirto tikėjimo, nepalaužiamos vilties ir karštos, visa apimančios meilės.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2014-11.pdf