Imperatorius Neronas padegė Romą ir apkaltino krikščionis, pradėdamas žiaurų persekiojimą, kuriame tūkstančiai krikščionių, įskaitant šv. Petrą ir šv. Paulių, patyrė nežmoniškas kančias ir mirtį. Tačiau galiausiai pats Neronas mirė negarbingai, o krikščionybė triumfavo.

Neronas pirmasis pradėjo persekioti pirmuosius krikščionis. Jis liepė padegti Romą iš keturių pusių, kad vietoje sudegusios Romos galėtų pastatyti naują Neropolį. Tada sudegė daugiau kaip du trečdaliai miesto. Degant miestui, Neronas stovėjo ant vieno kalno ir baisiame vaizde ieškojo įkvėpimo eilėms rašyti. Kada minios sukilo ir veržėsi prie Nerono, norėdamos jį nužudyti, tada jis paskelbė, kad miestą padegę krikščionys. Kilo žiaurūs krikščionių žudymai. Krikščionis įvyniodavo į maišus ir mesdavo išalkusiems žvėrims sudraskyti; kitus pririšdavo prie medžių, apvyniodavo šiaudais ir, apipylę smala, padegdavo, kad nušviestų naktį ciesoriaus sodus (kur šiandien Vatikanas). Pats Neronas vaikščiojo tarp tų gyvųjų žiburių ir gėrėjosi nelaimingųjų kančiomis. Šiuo metu (67 m.) buvo nukankinti ir šv. Petras su šv. Pauliumi. But jau kitais metais Romos legionai Galijoje išrinko ciesoriumi Galbą, o Neroną paskelbė nuverstu nuo sosto. Neronas pabėgo, bet kelyje buvo pervertas vieno vergo. Taip negarbingai mirė Kristaus persekiotojas.